Pakilo sostai,
Karaliai atsisėdo rinkt aukas.
Vergų kolonos vedė paauksuotom salėm,
Ir žvilgsnio jiems pakelt nebuvo leista.

Išlaisvink,Viešpatie!
Teisybės kardas tegu užsiplieskia ugnim!
Tačiau kodėl, kovos trimitui skambant,
Jų galvos kyla vis aukštyn?

Grandinės, kirčiai, spyriai-
Tai leidi Tu.
Išlaisvinki vienu burnos atokvėpiu,
Bet miestas te nežus-
Juk Tavo vardą skelbia šitos sienos!

Atsiųsk pateisinimą mums kaip rytą,
Teisybę mums atsiųsk,
Kaip ašarom laistyto sodo saldžius vaisius...

98 01 31