Kas taip švelniai beldžia,
Beldžia į duris širdies,
Kai ant žemės nusileidžia
Tyluma nakties?
Nesakyk, jog tai tik plaka
Nerami širdis,
- Jėzus beldžia, Jis tau sako:
"Man atverk duris".

O mirtis įžengia drąsiai
Pirkion ir pilin,
Jeigu jai duris užsklęsi,
Argi eis šalin?
Betgi Jėzus laukia, laukia,
Gal atvers duris?
Tad nuliūdęs pasitraukia,
- Laužiasi mirtis.

Štai dabar tu graudžiai melsies,
Kad atvertų Jis,
Ir su atgaila tu belsies
Į dangaus duris.
Bet, deja, kai Jis atėjo,
Jo nepažinai,
Tau malonę teikt norėjo,
O dabar vėlai.