Kuomet kalbėjo išmintis
Aš neklausiau, aš neklausiau,
Ausis užsikimšus rėkiau,
Kiek galėjau rėkiau.

Taip reikėjo man eiti
Slidžiausiu keliu, ir...
Nepadaviau rankos.

Kai paslydo bateliai maži
Suklupau, kaip mat suklupau,
Ir įkritus į balą giliai
Tėvo rankų šaukiaus:

Tėveli, panešk, prašau,
Nes aš eit negaliu,
Nusibrozdinau nosį ir skauda
 Labai man kelius.

Tėveli, panešk, prašau prie savo širdies
Ir užteks, kad tuputį papūstum, -
Daugiau neskaudės,
Aš žinosiu, kad tu nesirūstini,
Ir žinosiu, kad kelias slidus -
Neskubėsiu pabėgt.