Laikas, kurio nereikia dalintis,
Galiu išgerti visą iki dugno
Ir šiek tiek apsvaigti.

Pro rūką stiebiasi aptingęs rytas,
Šliaužia, giliai iškvėpdamas kamuolinius garus.
Bet medžių paslaptis bus atskleista,
Nusiklos nakties drabužį šimtarankės šmėklos -

Tai paskutiniai išsunkti lašai.
Šlavėjas jau ateina rinkti nesvarumo šukių,
Ir šešėliai vėl prisipildys mase,
Ir šuo nebeklaidžioa po neapibrėžtą erdvę,
Neieškos, kur išeina iš nežinios prasiveržęs staugimas.
Ir vėl bus nužymėtos pasaulio ribos.

Bet, kol sunkvežimis nesuvažinėjo nakties,
Laikas priklauso mums.

95 birželis