Klausimas: Net jei mokslininkai ir neįrodė, kaip atsirado gyvybė, argi gi jie neturi įrodymų, jog evoliucija yra faktas, o ne vien tik teorija?

Atsakymas: Evoliucijos įrodymai priklauso nuo to, kaip mokslininkai apibrėžia patį žodį “evoliucija”. Šio žodžio prasmė yra nepaprastai svarbi, tačiau dažnai ji keičiama net apie tai neperspėjus. Pirmiausia mums reikia atskirti mikroevoliuciją nuo makroevoliucijos.

Mikroevoliucija – tai cikliniai pokyčiai rūšies viduje. Pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno Galapagų salose kikiliai keičia savo snapo dydį ir formą reaguodami į aplinkos sąlygas. Per kelias kartas kikilių snapai pakeičia formą priklausomai nuo to, ilgesnis ar trumpesnis snapas geriau tarnauja maisto rinkimui. Panašiai, Anglijoje kai kurios paukščių rūšys išmoko atidaryti pieno butelių, paliktų prie durų, kamštelius iš folijos. Jie prisitaiko prie aplinkos maisto resursų. Dėl šių ir tūkstančių kitų adaptacijos atvejų nėra jokių ginčų. Bet argi tai evoliucija?

Štai čia ir iškyla problema. Jei kikilių snapų variacija ar paukščių sugebėjimas nuimti butelių kamštelius ir yra tai, ką biologai vadina evoliucija, tuomet galite ir mane vadinti evoliucionistu. Bet, žinoma, ne tokia yra vienintelė šio žodžio prasmė.

Yra šio termino kita prasmė, kuri yra daug labiau ginčytina.

Makroevoliucija yra procesas, kuris tariamai sukuria naujoves, tokias kaip kad naujus sudėtingus organus ar naujas kūno dalis. Konkrečiai darvinistai “teigia, kad makroevoliucija yra mikroevoliucija ilgame laikotarpyje su papildomu mechanizmu, vadinamu natūraliąja atranka”, rašo Phillip Johnson savo knygoje Defeating Darwinism. Šis teiginys yra labai ginčytinas, nes “makroevoliucijos mechanizmas turi sugebėti suplanuoti ir sukurti labai sudėtingas struktūras, tokias kaip kad sparnai, akys, smegenys”, ir “tai jis turi vėl ir vėl atlikti patikimai”.

Problema tame, jog daugybė eksperimentų jau parodė, kad maži pokyčiai nesikaupia ir didelių pasikeitimų nesukuria. Jeigu mokslininkai apsiribotų vien tuo, ką iš tiesų stebėjo, tai pripažintų, jog stebėjo tik jau egzistuojančių gyvūnų kategorijų modifikacijas, o ne naujų kategorijų atsiradimą.

Taip pat makroevoliucija daro prielaidą, kad pokyčių gyvūnų pasaulyje dydis yra neribotas. Čia problema tame, jog iš tiesų stebimi tik riboti pokyčiai. Fermeriai gali išvesti saldesnius kukurūzus, didesnes rožes ar greitesnius arklius, tačiau vis tiek galiausiai jie teturi tik kukurūzus, rožes ar arklius. Niekas iki šiol dar nesukūrė naujos rūšies organizmo.

Evoliucionistai paima tuos mažus pasikeitimus ir juos ekstrapoliuoja. Jie spekuliuoja apie tai, kas galėtų įvykti, jei mažus pasikeitimus sudėtume ir visą procesą ištęstume milijonus metų atgal į miglotą praeitį.

Šiaip ekstrapoliacija pati savaime nėra bloga, tačiau ši konkreti ekstrapoliacija nėra protinga. Vedant veisles, pakitimų dydis nėra vienodas kiekvienoje kartoje. Pradžioje jie staigesni, o po to – visai sumažėja. Galiausiai jie pasiekia “lubas”, kurių jau veislininkas nebegali įveikti. Jeigu ir toliau bandysime procesą tęsti, organizmai pradeda silpnėti ir tampa labiau imlūs ligoms, o galiausiai tampa sterilūs ir išmiršta. Taigi, veislininkai gali išvesti didesnes rožes, bet jie niekada neišveda rožių, kurios būtų didumo sulig saulėgrąža.

Darvinas tikėjo, jog gamta gali atrinkti organizmus taip, kaip tai daro veislininkas, ir todėl jie šią teoriją pavadino natūraliąja atranka. Jis teigė, kad gyvybė vystėsi palaipsniui, neįžiūrimai mažais žingsneliais, nuo paprasčiausio vienaląsčio organizmo iki labiausiai sudėtingų paukščių ir žvėrių.

Tačiau šios nenutrūkstamos grandinės niekur nematome. Šiandienos pasaulyje meškos, bebrai ir šikšnosparniai yra visai skirtingi. Yra aiškios prarajos tarp pagrindinių biologinių kategorijų ir jokių neaiškių/išplautų ribų tarp jų nematome.

Atsakydamas į tai Darvinas teigė, kad trūkstamos grandys išmirė ir kada nors bus surastos kaip iškasenos. Atsakydama į Darvino idėją paleontologijos istorija didžia dalimi tapo šių trūkstamų grandžių paieškos istorija.

Jei Darvinas būtų teisus, tai iškasenose turėtų būti milijonai tarpinių formų. Tačiau realybė yra kaip tik priešinga tam. Taip, iškasenos rodo, kad anksčiau dažnai gyvenimas buvo labai skirtingas nuo dabartinio. Kai kurios dramblių rūšys kadaise buvo plaukuotos: gauruotieji mamutai. Kai kurios reptilijų rūšys kadaise buvo gigantiškos: Tyrannosaurus rex. Bet štai kas svarbu: šios keistos formos vis tiek aiškiai patenka į tas pačias esmines gyvūnų kategorijas, kurios žinomos šiandien. Drambliai vis vien buvo drambliais, reptilijos vis vien buvo reptilijomis. Tos pačios prarajos, kurios yra tarp rūšių iškasenose, yra ir šiandienos gyvajame pasaulyje.

Kitais žodžiais tariant, jeigu remsimės stebėjimais, tai esmė yra tokia: mokslininkai matė tik egzistuojančių gyvūnų kategorijų modifikacijas, o ne naujų kategorijų atsiradimus.

Tai, ką evoliucionistai sugebėjo įrodyti, toli gražu nepasiekia jų teorijos teiginių aukštybių.

Pagal Č. Kolsoną