Klausimas: Ar krikščionybė nėra priešinga mokslui?

Atsakymas: Aš įsitikinęs, kad ji nėra. Tačiau daugelis šiuolaikinių mokslo apologetų nori sukelti neteisingą įspūdį, jog krikščionybė yra priešinga mokslui.

John Maddox, pasaulyje prestižiškiausio mokslo žurnalo Science redaktorius, rašė, jog labai greitai “religijos praktikavimas bus laikomas anti-mokslu”.

Tai būtų dideliu netikėtumu žmonėms, kurie padėjo šiuolaikinio mokslo pamatus. Dauguma ankstyvųjų mokslininkų – Kopernikas, Niutonas, Linėjus – buvo krikščionys. Iš tiesų istorikai mums sako, jog krikščionybė net padėjo įkvėpti mokslinę revoliuciją.

Pamąstykime apie kelis pavyzdžius. Pagoniškose kultūrose pasaulis atrodė gyvu su jų upių dievybėmis, saulės dievais, kosminėmis dievybėmis. Tačiau Biblijos Pradžios knygos 1 skyrius yra ryškus kontrastas visam tam. Gamta nėra dieviška. Ji yra Dievo rankų darbas. Saulė ir mėnulis nėra dievai – tai tik dangaus šviesuliai, kurie ten patalpinti Dievo tikslams.

Pagoniškas mokymas jau įrodė esąs kliuviniu mokslui: kol gamta buvo religinio garbinimo objektu, perdaug gilus knisimasis į jos paslaptis buvo smerkiamas kaip nepagarbus. Bet krikščionys tikėjo, kad gamtos nereikia bijoti ir nereikia jos garbinti. Tokiame ir tik tokiame kontekste gamta galėjo tapti mokslinių studijų objektu.

Kita gyvybiškai svarbi mokslui prielaida yra tai, kad gamta yra tvarkinga. Ši prielaida taip pat yra krikščioniško tikėjimo pasekmė. Iš tikėjimo, jog Dievas yra racionalus ir patikimas, išplaukia, kad jo kūrinija yra racionali ir tvarkinga. Šią tvarką ankstyvieji mokslininkai aprašė kaip gamtos dėsnį. Šiandien ši frazė yra ant tiek mums įprasta, kad mes net neįsivaizduojame, kokia išskirtinė ji buvo kažkada. Tuo metu, kaip pažymi istorikas A.R. Hall’as, jokia kita kultūra nenaudojo žodžio dėsnis santykyje su gamta. Pati idėja, jog gamtoje yra dėsniai/įstatymai kilo iš biblijinio mokymo, jog Dievas yra ir Kūrėjas, ir dėsnių Steigėjas.

Netgi mokslo eksperimentinis metodas savo šaknimis kyla iš krikščionybės. Kadangi gamtai vadovauja Dievo, o ne mūsų, racionalumas (protingumas), mes negalime daryti mokslo vien racionalios dedukcijos metodu sėdėdami savo kabinete. Vietoje to turime daryti eksperimentus ir žiūrėti, kas gausis.

Pavyzdžiui, kai Galilėjas norėjo sužinoti, ar dešimties kilogramų svoris krenta žemyn greičiau, nei vieno kilogramo svoris, jis nediskutavo apie svorio “prigimtį”, kaip tai buvo įprasta tarp tų laikų filosofų. Vietoj to jis mėtė patrankos sviedinius nuo pasvirusio Pizos bokšto ir žiūrėjo, kas atsitiks.

Kai kurie istorikai mano, kad ši istorija apie Galilėjų yra išgalvota, tačiau jos esmė vis vien išlieka: Galilėjus ir kiti ankstyvieji mokslininkai savo raštuose aiškiai išsakė požiūrį, kad Dievo keliai nebūtinai sutampa su mūsų keliais, ir kad Dievo keliai gamtoje turi būti atrasti per eksperimentavimą ir stebėjimą.

 Pagal Č. Kolsoną.