Tu žinai, -
Šaknis suleidžia medis
Į žemės širdį.
Pasėk per sapną savo mintį.

Kodėl šiandien kalbi apie ištikimybę
Ir atveri man veidrodį Dangaus
Kuomet žiūriu į melsvą žemės žiedą
Nuo juoko pasišiaušusiom blakstienom.

Matau save ir brangius akmenis,
Kuriuos uždėt žadi ant mano kaklo,
Bet aš mąstau tik apie tai,
Kokios galėtų būti Tavo akys
Ir klausiu vėl savęs:

Kai tai įvyks, ar galėsiu tuo patikėti?

Taip trokštu pamatyt Tave
Ir atsiklaupt prie Tavo kojų
Bet klausiu vėl savęs:
 Kai tai įvyks,Ar  galėsiu tuo patikėti?