Kai girdžiu apie šalis, kuriose varžomas Evangelijos skelbimas, norisi kažką dėlto daryti. Juk dabar interneto amžius, galime Evangeliją paskelbti ir žmonėms už "geležinės uždangos"?!
Pirmos mintys - paimti gerą bukletą, išversti jį ir įdėt į jų kalba padarytą interneto svetainę. Arba įrašyti audio variantą (kad tiktų ir beraščiams). Ypač dideli laisvės suvaržymai yra Šiaurės Korėjoje – tad gal pirmiausia padaryti tai jiems?
Problema tik tame, kad nemoku jų kalbos, nežinau jų kultūros. Bet nieko tokio – išversti man padės google, o įgarsinsiu kaip nors ir pats...

Tačiau aš nespėjau to padaryti. Kiti buvo greitesni – padarė panašų projektą lietuviams.
Štai jų lietuviškai savanorių išverstas bukletas "Kas yra Dievas?"

Bet daug įdomiau yra paklausyti šio bukleto įgarsinimo

Būtinai paklausykite – kad suprastumėte, apie ką rašysiu toliau. Kartu pabandykite atsakyti į šiuos klausimus:

Ar jums šis garso įrašas padėjo priartėti prie Dievo?
Kaip jums patinka tai, kaip diktorius perskaito skaičius?

Kokių pamokų sau pasisėmiau iš šio pavyzdžio?

Pirma pamoka – saugotis "Gelbėtojo" sindromo. Mes, žmonės, turime polinkį tarpais apie save galvoti kaip apie pasaulio gelbėtoją, savotišką "supermeną". Taip mąstyti mus stimuliuoja ir Holivudo filmai. Mes labai greitai įtikime savo svarbumu.

Bet tiesa kitokia. Kartais, tiesa, iš Dievo malonės mes atsiduriame tokioje situacijoje, kai nuo mūsų sprendimų iš tiesų priklauso daugybės žmonių gyvenimai. Taip, pavyzdžiui, atsitiko Biblijoje aprašomam Nehemijui, kai jis suorganizavo ekspediciją Jeruzalės sienų atstatymui.
Tačiau dauguma kitų, šalia Nehemijo buvusių žmonių bei mes (mūsų didžiąją gyvenimo dalį) tokios įtakos neturime.

Apie savo galimybes išgelbėti visas dar nepasiektas tautas turime mąstyti blaiviai. Geriau pabandykime pasiekti tas tautas, kurių kultūrą ir kalbą suprantame, o tik tuomet galvokime apie savo sėkmingų metodų išplėtimą naujoms kalbų grupėms.

Antra pamoka - turime ieškoti pagalbos ir bendradarbiavimo su kitais tikinčiaisiais, ypač su daugiau už mus suprantančiais. Bet kuris lietuvis iškart būtų pasakęs, kad toks audio įrašas netinkamas. Dauguma lietuvių pasakytų, kad teksto vertimas atliktas nekokybiškai. Tačiau greičiausiai jie nesikreipė į lietuvius. Kodėl? Nežinau. Gal neprisirošė. Gal nerado besilaikančių tiksliai tokių pat doktrinų. Gal tiesiog buvo apgauti. Toks uždarumas, nesikreipimas į kitus, ypač į toje šalyje gyvenančius tikinčiuosius, veda tik prie to, kad padarome juoką keliančių klaidų.

Trečia pamoka – neskubėkime dauginti savo medžiagos kitomis kalbomis pirma neišsiaiškinę, ar tai iš tiesų efektyviai pasitarnaus toje kultūroje. Manau, kad net tobulai išvertus šį bukletą jis nebūtų optimalus Lietuvai dėl kelių priežasčių. Islamas ir induizmas dar nėra pakankamai paplitę mūsų šalyje, kad būtų aktualūs skaitytojams. O terminas "krikščionybė", kita vertus, yra perkrautas priešingomis prasmėmis, todėl jo vartojimas žmones tik supainioja. Pavyzdžiui, nominaliam Lietuvos katalikui (jų yra dauguma ir jie tikriausiai yra pagrindinė tikslinė šio bukleto auditorija) teiginys "krikščionybė = Dievo malonė" atrodys keistai ir nesuprantamai.

Šis pavyzdys man sukėlė juoko, bet kartu privertė susimąstyti ir apie save. Ar kartais ir mano darbai nekelia juoką kitiems bei Dievui? Todėl verta stengtis būti atviram, kreiptis patarimo į kitus, testuoti savo medžiagą su tikslinės auditorijos atstovais, atkakliai siekti grįžtamojo ryšio, matuoti savo veiklos efektyvumą bei nuolat peržvelgti savo tikslus. Maždaug taip.
 

Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką. Juk kaip viename kūne turime daug narių, bet ne visi nariai atlieka tą patį uždavinį, taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui-vieni kitų nariai. Rom 12,3-5