Žmogus danguje stovi šalia  Jėzaus ir mato savo gyvenimo pėdas smėlyje. Šalia savo pėdų mato Jėzaus, kuris jį visada lydėjo, pėdas.

Tačiau tam tikrais momentais, kada žmogui būdavo sunku, jis mato tik vienas pėdas.

Žmogus paklausė Jėzaus: „Kodėl tais sunkiais mano gyvenimo momentais, pilnais nevilties, baimės, kančios, beprasmybės, mane palikdavai, nes matau tik vienas pėdas?“

Jėzus atsakė: „Tai ne tavo pėdos. Kai tau buvo sunku, aš paėmiau tave ant rankų ir nešiau, ir tuomet matai tik mano pėdas. Tik tu nesiglaudei prie manęs, o blaškeisi ir stengeisi ištrūkti. Būtum glaudęsis – būtum atradęs ir paguodą, ir ramybę, ir savo kančių prasmę.“