O mano kryžiau, mano drauge,
Čia apraudoti ateinu, lyg prie savųjų kapo
Aš savo nuodėmių.

Čia guli mano užgesintos aistros
Pabalusiais veidais ir tarsi šmėklos
Išeina vis dar gąsdinti nuščiuvusių praeivių.

Juk buvo tie laikai, kuomet ugnim kvėpavot,
Dabar sustingusios, be judesių.

Prie savo kryžiaus ateinu pažvelgt į savo kapines,
Ir atnešu neišnešiotas, uždususias aistras.

Koks laukas antkapių mirties šešėly,
Net saulė bijo čia pažvelgt,
Be gedulo procesijų, be artimųjų aimanų
Čia atnešu save.

Tai tarp manęs ir Švento Vardo
Lyg sudegęs laiškas, lyg nubraukta skola.

1998