Taip sakė vėjas ,
ir taip šnibždėjo Tavo lūpos:
Tikėk, tada pamatysi
Tai, ko nebūna.
Taip ošė bangos ,
ir taip kartojo Tavo lūpos:
Tikėk, kalnams įsakysi,
Jie puls į jūrą.
Ir mes regėjome šlovę Garbės Karaliaus.
Mes Jam per amžius dėkosim,
Nes Jis mums geras.
Nors neštų bangos,
Nors audros grasintu tau pavojais,
Tikėk, tada pamatysi
Tu Dievo šlovę.
Nors bėgtų žemė,
Nors pagrindas slystų
Tau po kojom,
Tikėk, - Jis neša ant rankų,
Ir ne bijoki.
99.11.19