Mano klėtis tu priberi džiaugsmo,-atveriu jas,
Kad vargšai galėtų pasemti rieškučias pilnas.
Net jei mano duona išsektų,
Aš būsiu gyva Tavojo žodžio,
Net jei prie akmens priglustų galva,
Mano siela ilsėsis Tavo paguodoj.
Ir bevaisėj smėlio audroj
Gersiu lig valiai vandenį dosnų iš Tavo delnų.
Būgnai nei arfos negali pasotinti alkstančios sielos,
Tavo Žodis pripildo tamsiausius kampus.
97 10 13