Rūta Beltytė - brangi sesuo Kristuje jau daugelį metų. Dirbo vilniaus universitete prancūzų kalbos dėstytoja, dabar - archyvo darbuotoja. Laisvalaikiu rašo eiles ir augina gėles bei daržoves.

Apie save Rūta rašo taip:

Sunku kalbėti apie Viešpaties darbus savo gyvenime kitaip, nei eilėmis. Ir vis dėl to...
Kaip atsitiko, kad galėjau Jį pažinti?

Pirmiausia pajutau dvasinį alkį: studijos, sėkmės ir nesėkmės, linksmybės ir kasdienybė, džiaugsmas ir ašaros. Ir koks viso to tikslas? Kodėl tiek daug kančios? Filosofai nuo Platono iki Sartro negalėjo duoti atsakymo, juo labiau jie negalėjo duoti moralinio pagrindo gyvenimui. Kankino beprasmybė ir nepasitenkinimas savimi. Negalėjau būti tokia, kokia norėjau. Kažkokia srovė mane nešė ten, kur aš nenorėjau.

Staiga, artimiausio žmogaus mirtis. Morgas. Negyvas kūnas. Ir aiškumas- šitas negyvas kūnas yra niekas. Tai, kas man buvo brangu, paliko šitą kūną, paliko mus. Pasaulis tapo visiškai tamsus.

Kartais atmintyje iškildavo nežinia kur girdėti žodžiai: "Kristus kentėjo už mūsų nuodėmes ant kryžiaus". Kai būdavo labai sunku, iškildavo žmogaus ant kryžiaus vaizdas. Slėgė neapykanta, tuštuma, ir nešė stiprėjanti srovė. Aš negaliu išsivaduoti iš sąžinės priekaištų, iš kaltės ir purvo. "Viešpatie, gelbėk!"- širdis, regis, plyšo, tardama paskutinės vilties žodžius. "Eik pas mane!"- balsas iš dangaus buvo aiškus, švelnus, mylintis.

Tą akimirką "girnų akmuo", kuris gramzdino mane į dugną, nusirito nuo mano pečių. Iš džiaugsmo nežinojau, ko griebtis. "Kur man eiti?"- staiga susiprotėjau paklausti. Bet atsakymo nebuvo. Ieškojau visur: amuletuose, religinėse knygose, meditacijoje. Veltui. Dabar turėjau tik vieną klausimą: "Viešpatie, kur man eiti?" Žinojau tik vieną- ne į tuos šaltus, negyvais paveikslais nukabinėtus pastatus. Galiausiai supratau- turiu rasti žmones, kurie tiki. Negaliu viena nešioti savo tikėjimo.

"Tikėjimo žodis kviečia į evangelizaciją"- išgirdau per radiją. Reikia eiti, reikia bent pamėginti atrasti tikinčius žmones. "Viešpatie, aš einu, parodyk man kelią"- išėjau į miestą su tikslu rasti skelbimą apie evangelizacijos vietą. "Paskutinis kvietimas šitai mergaitei"- besišypsanti vyresnio amžiaus moteris ištiesė man ranką su lapeliu. "Čia"- išgirdau taip seniai lauktą apreiškimą. Tai buvo kvietimas ne į "Tikėjimo Žodžio", o į baptistų evangelizaciją. Čia gavau Dievo Žodį, Naująjį Testamentą. Ryški šviesa nušvietė mano gyvenimą, Dievo Žodžio šviesa. Neatsitraukdama skaičiau šią mažą knygelę. Baptistų bendruomenėje buvau pamokyta kalbėti su Dievu kaip su Tėvu, atiduoti Jam visus rūpesčius.

Tokia buvo kelio pradžia. Sunkaus kelio pradžia. Nenorėčiau paviršutiniškai vardinti kitų Viešpaties darbų savo gyvenime. Jie verti himnų arba bent jau apysakų. Buvo daug mūšių, daug žaizdų daug nusivylimų, bet visuomet sulaukdavau Viešpaties pergalės. Kodėl tad vis dar einu tuo sunkiu, siauru keliu? Atsakymas gana paprastas- tai vienintelis būdas išsaugoti tikrąjį žmogiškumą ir savigarbą. Beje, dvasinė kova nėra tik kova. Yra pergalės džiaugsmas, yra bendražygiai. Yra atgaivos šaltinis: mylinčios Dangiško tėvo rankos. Yra Guodėjas- Šventoji Dvasia. Ji užgydo žaizdas, pakelia, sustiprina.

Pristatome jums keletą jos kūrybos eilių.