Tu ateini, pradžių pradžios Kūrėjau,
Kaip viską ryjanti, naikinanti ugnis.
Žmogaus minčių, jo poelgių Teisėjau,
Kas Tavo galią, kas didybę apsakys?
Rūstybėje gali sudrebint žemę,
Ugnies Valdove, Dieve vandenų.
Gali užlieti potvyniais, tvanu
Neištikimą padermę neramią.
Gali ateiti tyliai, netikėtai,
Kančioj gali ramybę širdžiai duot.
Gali malonę nevilty išlieti,
Atleisti viską, viską dovanot.
Gali obels žiedais paliesti širdį
Arba laukais prinokusių kviečių.
Kalbėt lietum, žaliuojančiu medžiu,
Kalbėt vaikais, kalbėt visiems, kas girdi.
Beržų svyruoklių išsidraikę kasos,
Žvaigždžių liepsna juodoj skaroj nakties,
Žiemos speigai, birželio tyros rasos
Iš Tavo, mano Viešpatie, širdies.
Tu – Žodis, kuris nieko neapgavo,
Kuris nešvaistė pažadų tuščių.
Čia viskas Tavo, Dieve, viskas Tavo,
Dangus ir žemė Tavo nuo pradžių.
1992 m.
(Iš Liudos Bažadragienės eilėraščių knygos "Žingsniai")