Šeimoj tarytum gamtoje -
Tai saulė šviečia, tai audra;
Tai lyja, tai, žiūrėk, kaitra,
Tai griaudi, tai miela taika.

      Ir viskas slenka tai ratu,
Iš pradžių buvo man baisu;
Bet tu pažvelk – taip pat gamtoj
Ir nenustebk, kad tai šeimoj.

    
      Anksčiau svajojau visada,
Kad meilė vien ir tik karšta
Turėtų būti šeimoje,
Bet ar negrėstų mums sausra?
   

      Po jos nelieka žalumos,
Vien dulkės būtų mūs jausmuos.
Dabar tikrai aš supratau,
Kad po lietaus kvėpuot lengviau.
     
   
      Tai jis nuplauna mūs jausmus,
Nors kartais šaltas, bet gaivus.
Jis mus apsaugo nuo kaitros –
Šeimoj nereikia dykumos.
    

      Gyvybę atneša lietus,   
Dabar jis man nebebaisus;
Po jo atgauname jėgas,
Nuplukdo mūs visas bėdas.

      Griaustinis, net gi ir žaibai
Nekart blyksėjo įžūliai.
Gal tuo metu tikrai baisu –
Po jo ozono su kaupu.
   

      Ir vėl mes džiaugiamės šeimoj,
Tik nepamiršk, kaip ir gamtoj;
Juk visko būna, pamąstyk,
Pro langą vis pasižvalgyk.

      Taip pat ateina ir naktis.
Mąstai: ir kur ta išeitis?
Aplinkui vien tiktai tamsa,
Žinoki – ji ne amžina.
   

      O jei sutemo šeimoje –
Po sutemų bus ir aušra.
Tikrai tu visa tai žinai –
Nušvis tavos šeimos skliautai.

              Gal vien tik debesis matai?
Bet saulė šviečia! Ar žinai?
Tai kas, kad nebematom jos?
Išlįs ji tuoj, neabejok.

      O vėjas tas, nors ir Šiaurys,
Tuoj viską sykiu išsklaidys.
Geriau pasiautėti kas kart,
Negu žodelio nepratart.

      Tada tik kaupiasi – baisu!
Vis temsta, darosi nyku.
Ir nežinai, kaip kas pratrūks,
Ar žaibas trenks, lietus prapliups?
    

      Ir toks gyvenimas yra,
Juk viskas taip, kaip gamtoje.
Tik reik suvokt mums visa tai,
Tada gyvensime ramiai.

      Ir nebekils mums klausimų,
Juk po nakties vėl bus šviesu!
Kaip visa tai aš supratau,
Gyventi man dabar lengviau.

Linkiu visiems aš iš širdies,
Kad nebebūtų tos nakties.
Širdy tebūna tik šviesu –
Kantrybes einant šiuo keliu.