Vis pagalvoju, kaip gerai, kad Biblija nėra šiaip doktrinų rinkinys, sausas aprašas to, ką turime daryti norėdami įtikti Dievui. Joje pilna gyvų žmonių istorijų. Žmonių, kurie gyveno, susidūrė su tokiomis pat problemomis, taip pat silpo, abejojo, pyko, buvo nekantrūs. Ir Dievas vedė juos per visą tai, rūpinosi, auklėjo ir keitė. Svarbiausia, kad keitė. Ir tai suteikia man vilties. Mėgstu pasinerti į tas istorijas, mėgstu tų istorijų detales , tokias gyvenimiškas. Jie buvo žmonės kaip ir mes ir jiems pavyko.

Na štai įsisuki į gyvenimo rutiną
ir jau pradedi kartais manyti, kad ir be Dievo dažnai gali "apsieiti". 
Na ten karjerą ar kažkokius savo reikalus sugebi prasukti, problemas išspręsti.
Ir vėl tau pasisekė, ir vėl! Ir tu jau pradedi galvoti, kad
čia tu pats viską gali, viską sugebi kol...