Pamąstymai vėlinių dieną (Kristaus palyginimas, atskleidžiantis amžinybę)

Autorius: J. Danevičius

"Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje'. Bet Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!' Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų' ".

----

Prisimenu, anais nepriklausomybės metais, rudenyje, Lietuvoje buvo paprotys švęsti taip vadinamą "vėlinių dieną", kuomet tos dienos pavakaryje žmonės, nešdami savo rankose žvakes, traukdavo į kapines ten ant savo artimųjų kapų žvakes deginti. Paprastai ant kiekvieno degindavo po vieną žvakę. Susėdę ar stovėdami aplink tą kapą, prisimindavo tą numirėlį, kartais su ašaromis akyse. Ten išbūdavo iki žvakė sudegdavo. Toks paprotys suteikdavo žmonėms tam tikrus jausmus, kurie primindavo, jog žmogus ne amžinai čia ant žemės pasilieka. Kapinės žibėdavo mirguliuojančiomis žvakių liepsnelėmis, kas suteikdavo visiems įspūdingą vakarą.

Tokiame prie kapo susikaupime visi prisimindavo to palaidotojo buvusį gyvenimą. O gal nenoromis tekdavo pagalvoti apie jo dabartinę padėtį? Juk apie pomirtinį gyvenimą daug visokių kalbų tekdavo girdėti.

Vieno Kanados lietuviško savaitraščio redaktoriaus bendradarbis, kartą vėlinių - mirusiųjų prisiminimo dienos - proga savo vedamajame straipsnyje palietė mintį ir apie mirusiųjų būklę. Jis pareiškė, jog apie pomirtinį gyvenimą - amžinybę - nieko tikro nežinoma. Jam ta tema yra mistinė, nesuprantama, pilna paslapčių, prielaidų ir nuomonių skirtumų.

Pasiskaičius tokių pasisakymų šitame Kanados lietuvių katalikų kultūros draugijos leidžiamame laikraštyje, man tapo aišku, kad šio straipsnio autorius Biblijos nėra skaitęs ar tinkamai su Ja susipažinęs.

Paskaitę šio straipsnio pradžioje pateiktą Šventojo rašto ištrauką suprasime, kaip Kristus atvirai ir suprantamai visiems tą amžinybės "paslaptį" atskleidžia. Juk tokios paslapties ir negali būti, nes tas Viešpaties palyginimo pamokslas buvo jau maždaug prieš 2000 metų paskelbtas. Su tokiu savo palyginimu Jėzus viešai ir plačiai skelbia, kartu perspėdamas, kas ten amžinybėje kiekvieno žmogaus laukia. Dvasinį pasaulį galima tik palyginimais apibūdinti.

[praleista]

Nežiūrint kokių pažiūrų žmogus būtų, kiekvienam yra aišku, kad amžinai ant šios žemės niekas negyvena, nežiūrint ar tai būtų augalai, gyvuliai, žmonės ar kokie kiti gyvūnai. Dievo Žodis tai patvirtina tokiu išsireiškimu: "Žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to seka teismas" Žyd 9,27. Dievo Žodis čia skelbia, kad žmogui mirus, jam tenka stoti į teismą, kur kiekvienas atsiims ką savo gyvenime ant žemės būdamas užsitarnavo. Turint tokį Dievo Žodžio pranešimą, visi turėtų rimčiau savimi susidomėti, apsvarstyti savo asmeninės amžinybės reikalo klausimą.

Kaip matome iš šito Kristaus palyginimo ir pateiktos Rašto ištraukos, mirusio žmogaus vėlė eina į teismą ir po to į paskirtą jai vietą. Dievo Žodis mums sako: "Teismo sprendimas yra toks: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei Šviesą, nes jų darbai buvo pikti" Jono 3,19. O Kristus skelbė sakydamas: "Aš esu pasaulio Šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą" Jono 8,12. Raštas toliau liudija, kad: "Buvo tikroji Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė" Jono 1,9-11. Mielieji, ar visi esame tą Šviesą tikėjimu priėmę? Ar Kristus gyvena mūsų širdyse? Toliau Raštas mums skelbia: "Bet visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą" Jono 1,12. Mielieji, ar priėmėte Jėzų į savo širdį ir gyvenimą? Yra duotas ir pažadas, kad tie, kurie Jį priėmė, tapo Dievo vaikais. O apaštalas Paulius skelbė: "O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai" Rom 8,17. Kokie nepaprasti pažadai laukia tų, kurie tiki, kaip Raštas moko! Ir Raštas skelbia: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis būtų oer Jį išgelbėtas. Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo" Jono 3,16-18. Kaip matome iš šios Rašto vietos, teismas yra trumpas, nes viskas priklauso nuo tikėjimo. Paaiškėja, kad žmogus jau yra pasmerktas ar išteisintas pagal jo tikėjimą ar netikėjimą. Jo mirimo, nuo šio pasaulio atsiskyrimo metu, teismo sprendimas atliktas pagal kiekvieno tikėjimą. Gera turėti pasitikėjimą Jėzumi, nes tas nusveria žmogaus amžinąjį likimą.

[praleista]

Iš mėnesinio krikščioniškos minties leidinėlio "Evangelijos Šviesa" (Kanada, ruduo 2000 m.). Redaktorius J. Danevičius. (Perspausdino, sutrumpino ir nežymiai pataisė kalbą R.P.)