Okultizmas, psichoterapija, vidinis išgydymas. Kas yra kas?

Autorius: Arūnas Peškaitis, psichologas, VU Religijos studijų centro bendradarbis

Ši tema kyla iš labai paprasto šiandieninio poreikio: susiduriame su daugybe asmenų ir organizacijų, tvirtinančių, jog gali išgydyti mūsų dvasią ir sielą - t.y. mūsų vidų.

Kas yra išgydymas ir kas yra gydymas? Tai pirmasis klausimas, kurį reikia išsiaiškinti. Esame girdėję, kad žmogaus gyvenimo aplinkybės užkietina širdį - suformuoja įvairius įpročius ir reakcijas, kuriomis užsitveriame lyg gynybine siena bijodami būti sužeisti. Tokiai širdžiai reikia išgydymo. Apie tai kalba ne tik Bažnyčios žmonės, bet ir psichologai bei psichoterapeutai. Nuo ko gi reikėtų pradėti? Kiek tokiu atveju gali padėti psichologas?

Pradėkime nuo psichoterapijos. Terminas psichoterapija yra graikiškos kilmės: psiche - "siela", therpeia - "gydymas". Vadinasi, psichoterapeutas yra tas, kuris bando gydyti mūsų sielą. Įsidėmėtina - sielą, bet ne dvasią!

[...]

Šiandieninė psichoterapija naudoja įvairius metodus (ir humanistinius, ir psichoanalizės), bet visais atvejais ji krypsta į partnerišką bendravimą. Žmogus turi pats suprasti save ir pabandyti sau padėti taip, kaip būtent jisai pats mano esant reikalinga. Psichoterapeutas palieka žmogui laisvę. Jis tik padeda susitvarkyti su problemomis, kurios trukdo jam ja pasinaudoti.

Atrodytų - viskas yra gerai: psichoterapija siūlo metodus, kuriais remdamiesi galime susigaudyti savyje, sunkiuose klausimuose, kylančiuose mūsų psichikoje (sieloje) - mūsų jausmuose, emocijose, atmintyje, taip pat dėl negebėjimo sutelkti dėmesį ir pan. Štai čia mums gali padėti psichoterapeutas. Bet yra vienas mažytis pavojus, kurį turbūt geriausiai yra aprašęs kunigas Antanas Paškus knygoje "Krikščionis psichologinėje kultūroje" (ši knyga išleista prieš 15 metų JAV; Lietuvoje yra tik keli jos egzemplioriai). Antanas Paškus, būdamas ir kunigas, ir psichoterapeutas, atkreipia dėmesį į labai paprastą dalyką: nors tikroji psichoterapeuto užduotis yra sudaryti žmogui galimybę apsispręsti, bet praktiškai stengiamasi ne šią galimybę sudaryti, o suteikti žmogui gerą jauseną. Labai dažnai žmogus, eidamas pas psichoterapeutą, nori vienintelio dalyko: po šio vizito gerai jaustis ir, kad tas geras jausmas jo daugiau nebepaliktų. Kun. A. Paškus rašo, kad tokiu būdu ir krikščionys, ir nekrikščionys įpranta viską matuoti vienu kriterijumi: geru arba blogu jausmu. Tai tampa vieninteliu siektinu dalyku, nes tikimasi, kad gera jausena padarysianti žmogų veiksmingą, ir viskas seksis. Kaip to pasiekti? Ar psichoterapija gali iš esmės suteikti tokią gerą savijautą visam laikui? Deja, ne.

[...]

Kartais tai tampa tarsi religijos pakaitalu. Bet ten nieko nemokoma apie Dievą. Ten Dievo nėra, yra tik žmonės, kuriems reikia pagalbos, arba - kurie jau nebegali gyventi be pagalbos. Žmogus tokioje grupėje gyvena metų metus ir, jeigu jis persikelia į kitą miestą, jis vėlgi ieško tokios grupės. Anot. kun. A. Paškaus, taip psichoterapija tampa religijos ir tikėjimo pakaitalu, tačiau iš tikrųjų ji neduoda to, ką gali duoti tikėjimas.. Ji neleidžia pažinti Dievo ir nesuteikia galimybės Jį garbinti ir šlovinti. Taigi neduoda to, kas yra tikėjimo esmė. Iš tiesų, tokia psichoterapija suteikia galimybę tik "prastumti" šį gyvenimą. Ji, žinoma, suteikia galimybę atrasti save, apsispręsti, bet jeigu žmogus to nenori, jis gali pasilikti tik prie geros būsenos ir taip "praegzistuoti". Čia galime įžvelgti psichoterapijos ribas. Jų nežinodami galime užsinorėti, kad psichologas ar psichoterapeutas mums duotų daugiau nei iš tikrųjų gali duoti.

Kitas pavojus - subtilesnis. Psichologas prisiliečia prie žmogaus sielos. Kyla klausimas, ar psichologas ar psichoterapeutas prisiliečia prie žmogaus dvasios? Mes labai dažnai neskiriame sielos nuo dvasios. Gyvybinė siela yra ne tik žmoguje, bet ir visuose kitose gyvose būtybėse. Žmoguje sielos apraiškos yra jausmai, įvairios reakcijos, atmintis, mąstymo būdai, netgi pats judėjimas.

Bet yra kažkas dar giliau, kažkas, ką vadiname arba dvasia arba dvasine siela. Dvasinę sielą turi tiktai žmogus. Visoje kūrinijoje niekas kitas jos neturi. Mūsų dvasia yra tai, kas bendrauja su Dievu ir, žinoma, nebendrauja, jeigu mes patys atsisakome. Savo dvasia mes pasirenkame gyvenimo kryptį, keliame prasmės klausimus ir kitus, kurie galėtų būti vadinami filosofiniais arba tikėjimo klausimais, - tai mūsų dvasios sritis. (Tiesa, ir psichologas, ir psichoterapeutas, prisiliesdamas prie mūsų sielos, kažkiek paliečia ir mūsų dvasią).

[...]

Todėl, einant pas psichoterapeutą, kiekvienam vertėtų atminti du dalykus:

1. Psichoterapija gali būti tik priemonė, kuria naudodamiesi mes galime ieškoti tiesos bei geriau suprasti save. Ji negali būti galutinis atsakymas.

2. Psichoterapeutas turi savo pasaulėžiūrą, ir mes neprivalome jos perimti. Turime suprasti, kad jo pasaulėžiūra yra jo reikalas, o mūsų uždavinys - susivokti savyje. Mums reikalinga jo pagalba, bet ne nauja religija.

Kodėl esminiai psichoterapijos principai ir ribotumai žinotini visiems? Šiandien Lietuvoje ir visame pasaulyje yra daugybė organizacijų, bandančių prisidengti terminais "psichoterapija", "psichologija" arba "psichologinė konsultacija". Nežinantys ir nesuprantantys, kas tai yra, gali ateiti į šias įstaigas ir patekti visai ne ten, kur tikėjosi. Iš tikrųjų daugybė tokių organizacijų neturi nieko bendra su tikrąja psichologija. Tai psichokultai, kurių daugybė yra kilusi Vakaruose, kai kurie atsiradę pačioje Lietuvoje. Dažnai psichokultai savinasi psichoterapijoje ar psichologijoje vartojamą terminologiją, bet jų tikslas yra visai kitas. Jei psichoterapija stengiasi padėti susivokti savyje ir atsakingai spręsti, t.y. tam tikru būdu išgydyti žmogaus sielą, kad jis galėtų normaliai funkcionuoti, tai psichokulto tikslas yra "užkabinti" žmogaus dvasią. Tai nėra šalutinis psichokulto rezultatas, bet esminis uždavinys: taip paliesti dvasią, kad žmogus taptų dvasiškai priklausomas. Kaip tai daroma? Žmogus kažko nepajėgia, todėl jam siūloma plėsti savo galias. Psichokultas vilioja: "jeigu ateisite pas mus, jūs galėsite..."

Tiesa, reiktų pripažinti, kad ir kai kuriose psichoterapijos srityse galima aptikti sąlytį su okultizmu ir kultu. Pažvelkime į pačią psichoterapijos pradžią. Froidas naudojo hipnozę, nors vėliau jos atsisakė. Daugelis psichoterapeutų jos irgi atsisako, tačiau yra ir naudojančių. Hipnozė iš esmės yra valios paralyžius. Žmogus atsiduoda kito valiai. Ir ne tik valiai! Hipnotizuojantysis susiliečia su kito žmogaus pasąmone, pasąmoniniais kompleksais. Vienas žmogus valdo kitą. Tai yra absoliučios galios principo panaudojimas. Todėl hipnozė yra vienas iš okultizmo reiškinių. Jos pagrindas - įtaiga. "Įteigti tai, ko noriu aš", - toks psichokultų tikslas. Kaip to pasiekiama? Ogi labai paprastai - tvirtinama, kad šia sistema pasinaudojusiam žmogui viskas seksis.

Kokie psichokultai šiandien Lietuvoje yra patys ryškiausi? Pirmiausia - jau daugeliui girdėta Vilniaus parapsichologijos akademija, taip pat daug kur savo reklamas skelbianti firma "Harmonija", psichologinių paslaugų bendrija "Virginija", taip pat Dianetikos centras, ir kitos tokios organizacijos remiasi vienu principu: reikia pažadinti kiekviename žmoguje slypinčias tam tikras galias, ir žmogų lydės sėkmė. Kaip tik tai ir yra okultizmas. Okultizmas, įvilktas į labai patrauklius rūbus, kartais pateikiamas net kaip krikščionybės pagilinimas arba pratęsimas; okultizmas, kuris labai dažnai nuspalvinamas moksliškai skambančiais terminais (naudojant žodžius "energetika", "ekstrasensorika" ir pan.). Bet esmė yra ta pati: "pažadinti slaptąsias žmogaus galias". Tos "slaptosios žmogaus galios" iš tiesų yra žmogaus dvasios galimybės susitikti su tamsiųjų jėgų pasauliu, iš esmės - su šėtono pasauliu, nudažytu gražiais pažadais. Iš tikrųjų okultizmas, kad ir koks jisai būtų - ar atvira magija, ar užkeikimas, ar būrimas kortomis, ar bandymas pažvelgti į žmogaus ateitį per kavos tirščius, ar ekstrasensoriniai seansai, ar būrimas iš delno, - jo tikslas yra vienas: "padidinti galią". Žmogui neužtenka Dievo duotų penkių pojūčių, jam reikia dar kažko, per ką jis galėtų manipuliuoti šiuo pasauliu, situacijomis bei kitais žmonėmis.

Apaštalas Paulius rašo: "Kūno darbai gerai žinomi - tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas..." (Gal 5,19). Iš tiesų suprantama, kad tai - kūnu padarytos nuodėmės. Bet toliau tarp kūno darbų yra išvardinta:

"stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai..." (Gal 5,20).

Įdomiausia yra tai, kad stabmeldystė ir burtininkavimas yra pavadinti kūno darbais. Kodėl burtininkavimas yra kūno darbas? Anksčiau buvo minėta, kad okultizmo tikslas - pasiekti žmogaus dvasią ir užprogramuoti ją tam tikriems veiksmams. Okultizmas turi ryšį su žmogaus dvasia ir su piktosiomis dvasiomis. Okultizmui, be abejo, priklauso ir visa burtininkavimo praktika. Tai kodėl gi apaštalas Paulius burtininkavimą vadina kūno darbais? Čia mums gali padėti psichologai. Kai kurie iš jų, kalbėdami apie žmogiškąjį "aš", išskiria dvi charakteristikas:

1) "aš", kuris gali išskirti save iš aplinkos ("aš" kaip asmuo): žmogus gali pasakyti "aš", t.y. "asmuo";

2) žmogus savąjį "aš" yra linkęs pratęsti ir tapatinti su savo kūnu.

Iš tikrųjų jis negali fiziškai pratęsti savo kūno. Kūnas žmogų riboja. Erdvėje esame tokie, kokie esame. Mes netgi negalime savo noru paaugti ar nuskristi ten, kur norėtume. Kūnas ir visi fiziniai dėsniai mus riboja, bet tai, kas yra mano "aš", turi savo išraišką būtent šitame kūne, todėl mėgstame pratęsti savąjį "aš" per kūną. Kaip? Pirmiausia mes priskiriame sau ne tik tai, kas duota Dievo, bet ir savo daiktus. Mūsų daiktai dažnai yra mūsų tęsinys. Savo butą, aplinką, įpročius, netgi artimus žmones suvokiame kaip dalį savęs. Anot psichologų, kai kurie žmonės mūsų akyse net neturi savarankiškos egzistencijos. Jie tarsi "dalis manęs", t.y. "mano kūno tęsinys".

Grįžkime prie magijos ir okultizmo klausimo. Magija ir okultizmas yra "mano galios didinimas", t.y. "mano kūno pratęsimas" dvasinėmis priemonėmis: "aš galiu padaryti taip, kad tam žmogui atsitiktų nelaimė; aš galiu padaryti taip, kad ši situacija pasikeistų; ir aš dar daug ką galiu padaryti". Ekstrasensai pasiūlys visą spektrą tokių triukų. Kas tai yra? Tai yra kūno darbai. Kūno, kuris nori save pratęsti. Kūnas - mūsų organizmas, mūsų asmens dalis - mums duotas Dievo. Bet šiuo atveju kūnu įvardijama nuodėmės pažeista mūsų prigimtis. Toks kūnas - senasis "aš" (taip jį vadina šv. Paulius) - siekia save pratęsti ir užvaldyti kiek galima daugiau. Krikščioniui šitas senasis "aš" turi numirti ant kryžiaus - ant kryžiaus turi mirti pažeista prigimtis.

Evangelijoje pagal Joną parašyta:

"Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę" (Jn 6,51).

Taip Jėzus kalba po duonos padauginimo stebuklo. Jis kalba api gyvybės duoną. Ar jums kada nors kilo klausimas, kodėl už pasaulio gyvybę Jėzus atiduoda kūną? Nuodėmės pažeistas pasaulis stokoja gyvybės. Nuodėmės pažeistas pasaulis - tai žmonės, kurie stengiasi pratęsti save tam, kad valdytų kitus. Tai žmonės, kurie vengia atsiverti Dievui ir vieni kitam, bet stengiasi vieni kitus valdyti. Tai žmonės, kurie sukelia konfliktus ir net karą, o kare nėra gyvybės. Karas neša mirtį. Jėzus yra pasakęs, kad Jo kūnas aukojamas už pasaulio gyvybę. Jėzus ant kryžiaus prisiima visas mūsų nuodėmes ir savo kūnu paaukoja jas tam, kad pasaulis vėl gautų gyvybę. Kryžius reiškia visišką atvirumą Dievui ir žmonėms. Nėra jokių šešėlių, - visiškas atvirumas. Jėzus paaukoja senojo žmogaus gyvenimo būdą, žlugdantį apgaulingais geismais, ir dovanoja mus Dievui, - taip į pasaulį liejasi Dievo gyvybė: per Jėzaus kūno auką ir mes, su Juo gyvenantys, esame paaukoti, kad gyventume jau atnaujinti. Tai - vidinis išgydymas.

Taigi okultizmas atneša vergystę, psichoterapija gali gydyti, bet išgydyti gali tik Jėzus. Tik Jis gali visiškai išgydyti. Be abejo, vidinis išgijimas yra sunkus procesas, bet jo vaisiai - nuostabūs, nes gi Jėzus paaukojo savo kūną už pasaulio gyvybę. Mes galime atgauti savo gyvybę! Kaip? Tik prikalę savo senąjį "aš" prie Jėzaus kryžiaus. Vidinis išgydymas gali turėti psichoterapijos elementų. Krikščionis konsultantas, norėdamas mums padėti išgyti, gali panaudoti psichoterapijos žinias, - bet tai nėra svarbiausia. Juk svarbiausia atvesti prie kryžiaus: mūsų senasis "aš" numiršta ant kryžiaus, kad prisikeltų ne kažkas kitas, bet tas pats mūsų asmuo, tik atkurtas Jėzuje Kristuje, atkurtas gyvenimui su Dievu. Mes numirštame siekiui manipuliuoti, valdyti ir keisti situacijas bei žmones. Prisikeliame - gyvenimui su Jėzumi Jo meilėje. Toks yra vidinio išgydymo vyksmas, bet tai įmanoma tik tuomet, kai suvokiame, kad Dangaus karalystė nėra erdvės ir laiko valdžioje, todėl gali ateiti į šį ribotą pasaulį. Kai prisikelsime laikų pabaigoje, pagal pažadą Biblijoje, prisikelsime su kūnais. Mūsų kūnai bus perkeisti. Nebesistengsime valdyti - nesistengsime pratęsti savęs. Gyvensime su Dievu. Atsiduosime Jam. Priimsime Jo meilę. Jau dabar galime priimti Jo meilę per brolius ir seseris arba tiesiogiai. Dangaus karalystė, kuri iš tiesų yra, gali artėti per mūsų širdis. Numirę ant kryžiaus, prisikeliame atėjusiai Dangaus karalystei.

Vidinis išgijimas gali įvykti per labai netikėtą situaciją, labai netikėtu metu. Kaip jį atpažinti? "Miršta" kažkas, kas mums būdavo taip įprasta ir natūralu, kad to net nepastebėdavome. Giliausia prasme miršta mūsų savininkiškumas, mūsų senasis "aš", subyra mūsų nuodėmės sąranga. Galime dvidešimtį metų būti tikintys ir išpažįstantys, galime lankyti bažnyčią, bet taip ir neišgyti. Galime nesuvokti, kad esame egoistai, bet ar kunigo, ar kito žmogaus, ar situacijos privesti prie kryžiaus, išgyvename staigią "mirtį", ir išvystame Dievo karalystę, besiskleidžiančią mūsų širdyse. Per mus Karalystė išsipildo - kiti, mus sutikę, pastebi naujumą. Vidinis gydymas gali tęstis labai ilgai. Vėl galime grįžti prie senų įpročių, prie senojo "aš". Galutinai išgyjame tik tada, kai tas senasis "aš" visgi numiršta.

"Ko įstatymas nepajėgė, nes jis buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal dvasią. Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal dvasią - dvasios reikalais" (Rom 8,3-5). Tai nereiškia, kad siekiantys vidinio išgydymo ar senojo "aš" nukryžiavimo nebegyvens kūne. Šiame kūne gyvensime, bet nebesirūpinsime tais jo reikalais, kurie pagimdyti mūsų pažeistos prigimties siekio viešpatauti. Tie reikalai bus mums svetimi. Neturėsime kiekvienam būdingo egoizmo. Iš tikrųjų krikščionis - jėzaus išgydytas krikščionis - nebeturi egoizmo. jis rūpinasi dvasios reikalais. Prisiminkime Jėzaus žodžius, - ieškantiems Dievo karalystės visa kita bus pridėta (plg. Mt 6,33). Jėzaus išgydytam krikščioniui to prisiminti nebereikia. Iš tikrųjų jis jau rūpinasi dvasios reikalais, t.y. Dievo karalyste. Ir tai lengva, nes tai gyvenimas, skirtas žmogui nuo jo sukūrimo, kaip aprašyta Pradžios knygoje. Nors žmogus savo valia atsisakė Dievo karalystės, vis tik per kryžių išgydytas jis jon grįžta. Gyvenimas kovojant su savo paties kūnu mums neskirtas. Deja, tokią kovą dažnai vis dar kovojame.

Mūsų gyvenimas yra Dievo gyvenimas. Dievas nori tapti mūsu gyvenimu. Kai tai priimame atvirai atvirai, kaip Jėzus ant kryžiaus, - jokiam liūdesiui nebelieka vietos. Jei tai priimame, iš tiesų tampame Dievo gyvenimo dalininkais, - štai kada esame visiškai išgydyti. Medicinai gi tai nepasiekiama. Vienintelis Jėzus - miręs ir prisikėlęs, - tik jis gali taip išgydyti, išvaduoti Dievo gyvenimui.

Parengta pagal paskaitos, skaitytos 1996 m. balandžio 14 d. Atsinaujinimo dienoje Kaune, medžiagą.

Tekstas perspausdintas ir sutrumpintas turint autoriaus sutikimą. R.P.