Pasirinkimo laisvė

Autorius: N. Vodnevskij (išvertė D.P.)

Kai Jėzus išsirinko sau 12 apaštalų, Judas dar nebuvo išdaviku, bet pagal Luko 6,16 "vėliau tapo išdaviku". Kiekvienas žmogus gali tapti išdaviku. Kai Jėzus plovė kojas savo mokiniams, tik tada šėtonas įdėjo "Judo širdin sumanymą išduoti Jį". Bet mes nematome, kad Judas būtų pasipriešinęs šiai juodai minčiai, nors tai dar buvo jo valioje. Ir tik vėliau, paskutinės vakarienės metu, "įėjo į jį šėtonas". Tai pasidarė įmanoma tik todėl, kad mintis apie išdavystę nebuvo laiku nuvyta, ir Judo širdies durys buvo atviros.

Jono Evangelijos 13 skyriuje Jėzus kalba, jog palaiminti tie, kurie žino, kad tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir kas elgiasi taip. Bet tuojau pat Jis prideda, kad ne visi palaiminti, nes "aš žinau, ką esu išsirinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai", kad "net ir artimas mano draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, sukilo prieš mane" (Ps 41,9). Toliau Jėzus taria:

"Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėt, jog Aš Esu" (Jn 13,19).

Tai, kad Jėzus išsirinko Judą, nebuvo nei atsitiktinumas, nei klaida Dievo planuose. Išdavikas pateko į dvylikos tarpą tam, kad išsipildytų Raštai, ir nors Dievas numatė Judo poelgį, Jėzus iki pat galo suteikė Judui galimybę neišduoti. Judas buvo visiškai laisvas savo pasirinkime, todėl yra kaltas. Tai nebuvo jo lemtis: išduoti, bet Dievas numatė šią galimybę, todėl jis ir buvo priimtas į dvylikos tarpą: "nes turi išsipildyti Rašto žodžiai" ir "kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu". Taip pats Dievo Žodis aiškina, kodėl Judas buvo išrinktas vienu iš dvylikos apaštalų ir ar jis galėjo pasielgti kitaip. Nė vienas iš Dievo principų nebuvo pažeistas, savo mirties kaltininku buvo pats Judas, ką jis pats ir suprato, kai, grąžinęs trisdešimt sidabrinių aukštiesiems kunigams ir seniūnams, tarė:

"Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują"(Mt 27,4).

Judas neneigė savo kaltės, ir, nematydamas sau išsigelbėjimo, nuėjo ir pasikorė.