Mano šeima, kaip ir daugelis kitų, nebuvo per daug religinga – į bažnyčią nueidavome tik per Velykas ir Kalėdas, tačiau aš jau nuo pat vaikystės tikėjau, kad Dievas yra. Pamenu, kaip kalbėdavausi su Juo.
Man buvo 13 metų, kai Jėzus išgelbėjo mane ir mano šeimą.
Mano šeima nebuvo tikinti. Aš karts nuo karto lankydavausi bažnyčioje. Mano šeimoje buvo nemažai problemų su manimi (dėl mano charakterio). Aš negerbiau savo tėvų, nuolat pykdavaus su broliais ir kas kart vis labiau niekindavau kitus žmones. Paprasčiausiai man patikdavo daryti bloga. Tai buvo problema, kurios mano tėvai negalėjo išspręsti...
Aš gimiau JAV, Kolorado valstijoje. Mano šeima buvo krikščioniška. Mes kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią. Mane pakrikštijo kai dar buvau maža. Tačiau kai tapau paaugle, man iškilo daug abejonių. Mačiau daug žmonių, kurie vadinosi krikščionimis, bet elgėsi labai blogai - jie nemylėjo kitų, apkalbinėjo ir barėsi. Aš galvojau, kad jie yra veidmainiai. Tuomet pradėjau galvoti, kad krikščionybė nėra tiesa ir tiesos pradėjau ieškoti kitur. Aš su savo draugais žydais eidavau į sinagogą, skaičiau apie kitas religijas ir filosofijas. Universitete studijavau apie marksizmą, socializmą, ir komunizmą. Paskutiniais studijų universitete metais studijavau rytų religijas - konfucionizmą, taoizmą, ir dzen-budizmą. Aš galvojau, kad gal dzen-budizmas yra tiesa ir labai norėjau pasiekti nirvaną. Kai pabaigiau universitetą man buvo pasiūlytas darbas - dirbti ligoninėje kitoje JAV valstijoje- Minesotoje. Aš galvojau, kad tai buvo gera galimybė pradėti iš naujo pasiekti nirvaną ir persikėliau ten su savo dzen-budistiškomis knygomis.
Sveiki, mano vardas Robertas, ir aš noriu Jums papasakoti apie savo gyvenimą.
Mano gyvenimas anksčiau
Mokykloje aš mėgau mokytis, ir man tai gerai sekėsi, todėl pabaigęs aš įstojau į Vilniaus Universitetą, kur pradėjau studijuoti fiziką. Iš ten po pirmų metų studijų buvau paimtas į tarybinę armiją ir tarnavau viename miestelyje netoli dabartinio Sankt Peterburgo.
Gimiau 1967m. Lietuvoje, Ignalinos mieste. Po dviejų metų su šeima persikėlėme i Ukmergę. Čia prabėgo vaikystė ir paauglystė. Apie Dievą girdėjau labai mažai, nes sovietmečio pasaulėžiūra ir mokslo pažanga stengėsi išstumti Dievo būties klausimą iš žmogaus gyvenimo.
"Buvo bloga nuo kitų ir nuo savęs. Priėjau ribą, kai po eilinio triukšmingo vakarėlio, kai visi išėjo, palikę daugybę tuščių butelių nuo alaus ir krūvas dvokiančių nuorūkų, mane nusmelkė mintis, kad daugiau taip nebegaliu, kad reikia kažko griebtis, nes tuoj, tuoj išsikraustysiu iš proto."