Tikėti Jį, - ne tik tada, kai pripažįstu Kristų kaip Išganytoją, bet kiekvieną momentą, vieną momentą vienu metu - tai yra krikščioniškas gyvenimas, tai yra tikras dvasingumas.

Juo daugiau šiam nepažįstamam Dievui Jėzui Kristui suteikėme nepasiekiamos didybės, tuo nebūtinesnė tapo jo reikšmė mūsų gyvenimui ir mirčiai.

Kai kas nors parodo mums Kristaus pėdsaką, mes, krikščionys, puolame ant žemės ir meldžiamės jam. Kodėl geriau negarbiname jo gyvo ir kvėpuojančio atvaizdo Rašte? Kai demonstruojamas Kristaus drabužis, kaip toli nenukeliaujame, kad jį pabučiuotume!

Visas mūsų išganymas, visa, kas su tuo susiję, yra nulemta vien Kristuje. Todėl ir negalime nė trupučio nukrypti kur kitur. Jei ieškome išganymo, tai jau pats Jėzaus vardas mums sako: išgan

Nereikia galvoti apie jokį kitą Dievą, tik apie Kristų, apie kurį Tėvas yra pasakęs: jo turite klausyti. Dievas, kuris kalba ne Kristaus lūpomis, nėra Dievas.

Anuo metu gyveno Jėzus, išmintingas žmogus (jei išvis gali būti vadinamas žmogumi). Nes jis padarė nepaprastų dalykų ir buvo mokytojas tų, kurie su džiaugsmu priėmė tiesą. Jis patraukė prie savęs daug žydų, taip pat ir daug graikų.

Didžiausias istorijos įvykis yra Kristaus nukryžiavimas.

Su Jėzaus Kalno pamokslu yra rimtesni dalykai, negu mano tie, kurie šiandien mielai cituoja šiuos priesakus. Su tuo pamokslu negalima juokauti... Tai nėra fiakras, kurį gali liepti sustabdyti, kur nori, kad savo nuožiūra įliptum ir išliptum.

Jeigu šiandien Kristus ateitų į pasaulį, kaip mane gyvą matai, savo taikiniu pasirinktų ne aukštuosius kunigus, bet žurnalistus.

Jei Jėzus nebūtų gyvenęs, tada mūsų gyvenimas, nepaisant visų kitų žmonių, kuriuos pažįstame, gerbiame ir mylime, būtų beprasmis.