Vienas ūkininkas, kuris turėjo pilnus aruodus grūdų, mėgdavo melstis taip: “Viešpatie, pasirūpink vargšais; prašau, pamaitink juos”. Tačiau kai kas nors ateidavo pas jį prašyti grūdų, jis jiems sakydavo, jog atliekamų neturi.
Vieną dieną jo mažas berniukas nugirdo fermerio maldą už vargšus ir jam tarė: “Tėti, norėčiau, kad tavo grūdai priklausytų man”. “O ką tu jais veiktumei?” “Atsakyčiau į tavo maldą”