Ten sklandė Dvasia,
Glostė spindinčiais pirštais
Dar negimusį atvaizdą.

Praskleidė delnus,
Padėjo virpantį rutulį
Ir ištarė: Žemė.

Teraibuliuoja vandenys,
Tesiplaka į krantą bangos.
Kilimu žaliu padengsiu tavo skroustus.

Ir tegu džiaugias, tegu taškos žuvys,
Tenardo paukščiai padangių okeanais.

Ir bus kažkas, kas tuo gėrėsis:
Tu stebėsi mano meilės gelmę,
Mano turtų gausybe džiaugtis tu galėsi,
Ir tavo maldą, žavesio tyriausią versmę,
Aš tikrai girdėsiu.

Ieškosi tu manęs ir rasi-
Paveikslas mano yra tavo dvasioj.
Atspindi ežeras šviesą sidabro,
Bet tu nešiosi atvaizdą Mano.

98 05 01