Mano purvinos akys
Kai žiūri į mėlyną dangų,
Nuskęsta bekraštėj, žėrinčioj jūroj
Pilkos rūpesčių sankaupos.

Paniekos purslai
Išsklinda į akvarelinį piešinį:
Plaukia ožiukai ir stirnos
Prisiliest prie įskaudinto veido,
Paglostyt, priglausti, apglėbti.

Visuomet,
Net kai renkas bauginantys lietūs,
Ir pasislepia žydrosios akys,
Aš žinau- neužtvindys jie
Aimanuojančios žemės,
Ir vaivorykštės tiltas į dangų
Vėl bus nutiestas!

97 01 19