Ištrauka iš "Tikėjimo trilogijos" Bibliniai portretai - 1

Vis pagalvoju, kaip gerai, kad Biblija nėra šiaip doktrinų rinkinys, sausas aprašas to, ką turime daryti norėdami įtikti Dievui. Joje pilna gyvų žmonių istorijų. Žmonių, kurie gyveno, susidūrė su tokiomis pat problemomis, taip pat silpo, abejojo, pyko, buvo nekantrūs. Ir Dievas vedė juos per visą tai, rūpinosi, auklėjo ir keitė. Svarbiausia, kad keitė. Ir tai suteikia man vilties. Mėgstu pasinerti į tas istorijas, mėgstu tų istorijų detales , tokias gyvenimiškas. Jie buvo žmonės kaip ir mes ir jiems pavyko.

 

 

Išėjimo 14:13-16: „Mozė atsakė: „Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Viešpaties išgelbėjimą, kurį Jis šiandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos šiandien matote, niekada daugiau nebematysite. Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs!“ Viešpats tarė Mozei: „Ko šauki? Sakyk izraelitams, kad eitų pirmyn. O tu pakelk lazdą, ištiesk ranką link jūros ir perskirk ją. Izraelitai sausuma pereis per jūrą“.

 

Aš gal ir pasikartosiu, bet kaip gi galima vadinti Bibliją nuobodžia, atitrūkusia nuo realybės, nepritaikoma dabarčiai ir šiaip neįdomia, kai joje yra tokių vietų kaip ši? Po galingo žydų išėjimo iš Egipto Viešpats nevedė juos trumpiausiu keliu, bet aplinkiniu dykumos keliu, ir liepė apsistoti ties Pihahirotu.[1] Izraelitai pasistatė stovyklą tarp Migdolo ir jūros. Ir ką? Ir labai greitai jie pamatė artėjančius egiptiečius. Anie vijosi žydus norėdami sugrąžinti savo buvusius vergus. „Pasistatykite stovyklą prie jūros. Tada faraonas sakys apie jus: ‚Jie pasiklydo krašte, dykumos juos sulaiko!‘ Aš užkietinsiu faraono širdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats“. Jie taip ir padarė“.[2] Paveiktas paskutinės bausmės faraonas paleido žmones. Tačiau girdėdamas apie jų tariamą klaidžiojimą dykumoje, matyt galvojo, kad ne toks jau didis jų Dievas, jei nesugeba kelio parodyti. O jei ne toks jau didis tas jų Dievas, tai ko iš vis reikėjo juos paleisti? Nemanau, kad Mozė nepasidalino su tauta Dievo planu. Tačiau viena yra žinoti, o visai kas kita faktiškai išgyventi. Prieš mano pirmą šuolį parašiutu man žemėje kelias valandas viską aiškino ir rodė. Ką galvojate, nuo to man buvo ne taip baisu žengti pro lėktuvo duris trijų kilometrų aukštyje? Žengti aš, aišku, žengiau, bet tokio siaubo kaip per tas pirmas 2-3 sekundes dar nebuvau patyrusi per visą savo gyvenimą. Todėl labai suprantu izraelitus, kai jie susiėmę už galvų atbėgo pas Mozę visiškoje panikoje. Tiesa, parašyta, kad jie pirma šaukėsi Viešpaties. Reikia jiems tą pripažinti. Bet Mozei... ko tik jie jam neprisakė. Ir kad reikėjo juos palikti Egipte, nes vis vien jiems čia galas ir mirtis. Ir kad jis vos ne prieš jų valią juos išvedė. Na ką gi? Labai žmogiška. Aš tai bijojau viena su dviem instruktoriais, o jie, būdami kelių milijonų tauta, vieną apčiuopiamą Mozę teturėjo. Mozė gi nepasimetė, o ramino tautą, prisimindamas Dievo pažadą save (Dievą) tik pašlovinti per egiptiečių persekiojimą. Jei mes skaitysime Mozės žodžius nesigilindami į situaciją, galėsime pagalvoti, kad jis tai sakė labai ramiai. Tiesiog klasikinis tikėjimo didvyris išlaikantis ramius nervus katastrofos akivaizdoje. Ne visai taip. Kitoje eilutėje skaitome, kad Dievas jam sako: „Ko šauki?“ Aš myliu Mozę! Man jis taip patinka. Jis sako - aš ramus, būkit ramūs, Dievas pažadėjo! Tik jau taip karštai ramina žmones, kad jį ir patį Dievas ramina. Prisimenate tarybinį filmuką apie katiną Leopoldą, kur dvi pelės lekia motociklu nuo kalno, ir viena ramina kitą – tu nebijok, bijosiu aš, o tu vairuosi. Mozė, jis toks gyvas ir mums suprantamas. Manau tie įsivaizduojami, vien mūsų vaizduotės nupiešti „tikėjimo didvyriai“, kurie niekada nesusvyruoja, yra labai žalingi mūsų supratimui apie tikrą pasitikėjimą Dievu. Nei Abraomas, nei Mozė, nei Dovydas, nei Petras tokie nebuvo. Jie buvo tikri žmonės, kurie bijojo, svyravo ir abejojo. Tik jie vis tiek darė tai kas teisinga. Ir darė tai bijodami, svyruodami, abejodami. Bet darė... tiek ir tereikia. Geriau paklusti drebančia širdim, negu ramiai nieko nedaryti. Dar daugiau, jiems netgi ne visada pasisekdavo. Kai kada mes skaitome apie jų tiesiog katastrofines nesėkmes. Ir vis dėl to, Raštas juos mini kaip tikėjimo vyrus. Todėl neturime jaustis kalti dėl savo išgyvenimų, nusiminimų, baimių. Juk ir Mozė bijojo, bijojo ir net šaukė iš tos baimės. Bet bijodamas žengė reikiamus žingsnius. Ir iš mūsų tiek tereikia. Nebijokime bijoti, tik negrįžkime dėl to į vergiją.



[1] Išėjimo 13:17-14:4
 
[2] Išėjimo 14:2-4
 

Pagalba per Skype

Turite klausimų? Norite pasikalbėti?
Parašykite per 'Skype'!
Jei mėlyname fone parašyta 'I'm online' - reiškia esu prisijungęs.

My status

Artėjantys renginiai

  • Artimiausiu metu renginių nenusimato

Naujienlaiškis

Būkite informuota(s) apie paskutines mūsų bažnyčios naujienas!

Surinktas turinys

Dienos mintis

Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave, ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: 'Užleisk jam vietą!'

— Jėzus Kristus

Discovery camp

Būkite informuota(s) apie paauglių stovyklą „Discovery“