Atleisk man ašaras ir baimę
Ir netikėjimą Tavim,
Atleisk man, kad ilgai ieškojau,
Kur po grumtynių man ramiai numirt.

Atleisk man liūdesį ir neviltį
Ir užsidarymą savim,
Atleisk man, kad nebenorėjau
Ištiesti rankos Tavęs link.

Bet kai nutilo saldžios kalbos,
Kai pakabintos buvo nakčiai nuoširdumo kaukės,
Tu pats panėrei sudraskytą mano veidą
Į gaivią versmę, trykštančia viltim.

Čia ligi valiai gersiu nedviprasmį žodį
Visa sudužusia siela,
Klausysiu pažadų iš lūpų,
Kurios kartu nesako taip ir ne.