Apsirengiau apdaru kukliu,
Tamsią skarą nuleidau
Ant užuojauta apšlakstytų akių.
 Ramybę visiems nešu
Paguodos saldžiu žodžiu,
Kaip bitutė nuolankiai lekiu
Atsitūpt ant prasivėrusių žaizdų.

Nė minutės sau negynenu,
Tik triūsiu, triūsiu, triūsiu,
Moku mintinai žodžius,
Nugludintus, dailius, meilius.

Pareigas atlieku be klaidų,
Bet nereikalaukit to, ko aš nesuprantu-
Neprašykit verkti dėl kitų,
Kai nemato niekas ašarų manų,
Man užtenka darbo valandų,
Man nekraukit svetimų kančių!