Tavo žodžio psiilgau, Tėve,
Tyro kaip nakties aidai,
Kai nutyla gaudesys tų nerimo sirenų,
Kai nuščiūva švilpesys ir svetimi balsai.
Tavo veidas pasirodė gatvėj
Tarp prabėgančių nežinomų veidų,
Tris kartus per dieną į mane Tu pažvelgei,
Tris kartus nepažinau kas Tu.
Nes buvai pavargęs ir susenęs
Akys vos vos matės per gilias raukšles,
Ir užgęsęs spindesys šlovės karališkos
Kėlė panieką visų, kas klausėsi Tavęs.
Ant tavęs mačiau visas ligas:
Nerimą, pavydą ir kartumą,
Negalėjau žvilgsnio tuštumos pakelt,
Pamiršau, kad Tėvas jas atpirko.
Kur Tu eisi alkanas, išsekęs,
Broliai juk užsigynė Tavęs,
Tris kartus šiandieną susitiko mūsų akys,
Bet Tavęs nepažinau, kuomet ėjai su nuodėmių našta.
Kaip dažnai mes laukiam vienas kito
Su džiaugsmu, garbe ir viltimi,
Ir kaip greit su panieka nusisuku,
Kai suraišioja grandinėmis mirtis.