Tavo juoką nusinešė vėjas, -
Ko tu juokeis, mėlynake mergaite,
Kai šokai kaštonų pavėsy,
Sužeistų vilkų vidury.

Žybčiojo akys vylinga ugnim,
Skambėjo išdžiūvusios varpos
Paryžiaus kankano garsais, -
Tokio lengvumo širdies
Jūs, kaimo šuneliai, nematėt!

Taip apsisuko galva,
Ir nuo šalto žolės vandens
Pabudus ryte
Negalėjai visai pasikelti.

Sotūs vilkai pasitraukė ramiai,
Kol surinks juos kankano garsai.