Šiandien skaitydamas iš Senojo Testamento Išėjimo knygos 13 skyrių galvojau apie Izraelio žvalgus, siųstus į pažadėtąją žemę, ir apie jų atneštus pranešimus.

Kadangi žinome, kad ši istorija pasibaigė liūdnai, tai kyla klausimas, kodėl išvis reikėjo tuos žvalgus siųsti ten. Dievas gi ir taip žinojo, kas ten per žemė, ir ar dabar tinkamas metas ją užimti.

Skyriaus pradžioje esantys žodžiai mums daug ką atskleidžia:

Sk 13,2 Ir Viešpats kalbėjo Mozei:
Sk 13,3 'Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams'.

Žvalgų išsiuntimas buvo Dievo iniciatyva. Tikriausiai Jis tai padarė nusprendęs izraelitus išbandyti, nes pats tikrai žinojo, ar jie užims tą kraštą ar ne.

Kokią žinią tie žvalgai atnešė Mozei ir tautai? Dvejopą.

Gera žinia buvo tokia:

• ta žemė plūsta pienu ir medumi Sk 13,28

Bloga žinia tokia:

• jos gyventojai yra stiprūs;
• jos miestai yra dideli, apjuosti mūro sienomis;
• ten gyvena ir Anako palikuonys (milžinai) Sk 13,29

Iki čia lyg ir nematome jokios nuodėmės, kurią žvalgai būtų padarę. Bet žmonėse, kurie girdėjo šias žinias, prasidėjo kažkokie neramumai, nes Kalebui tenka juos raminti:

Sk 13,31 Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: 'Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti'.

Tuoj po skaitome, kad tie 10 žvalgų pradėjo kelti savo pranešimais tikrą sąmyšį, nes jie labai išgąsdino žmones:

Sk 13,32 Bet vyrai, buvę su juo, sakė: 'Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės'.
Sk 13,33 Ir jie skleidė Izraelio vaikų tarpe blogus atsiliepimus apie tą žemę, kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: 'Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio.
Sk 13,34 Ten matėme milžinus iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse'.

To pasekoje, jau 14 skyriuje skaitome, kad žmonės pradėjo murmėti prieš Mozę ir prieš Dievą, norėjo grįžti į Egiptą, pradėjo abejoti Dievo gerumu. Šie jų veiksmai Dievo buvo įvertinti štai tokiais žodžiais:

Sk 14,11 Viešpats tarė Mozei: 'Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje?
Sk 14,12 Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu...

Dievas aiškiai įvardino, kad Izraelis neatlaikė išmėginimo ir užsitraukė ant savęs Dievo rūstybę.

****

Čia kyla klausimas - kame buvo šiuos nuodėmės šaknys? Gal čia kalčiausi tie 10 žvalgų, kurie savo pranešimais išgąsdino žmones? Bet jie tik konstatavo faktus - kraštas ten stiprus, žmonės galingi.
Kaip tų žvalgų vietoje būtume pasielgę mes? Ar taip pat gąsdintume visus priešo galybe? O gal pasielgtume kaip tie 2 žvalgai (Kalebas ir Jozuė), kurie patys neišsigando, bei stengėsi žmonėms priminti Dievo, kuris kovos už juos, galybę?

Dievas Kalebo drąsą ir tikėjimą vėliau įvertino tokiais žodžiais:

Sk 14,24 Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės.

Dievas į kiekvieną iš žvalgų žiūrėjo atskirai ir vertino juos atskirai. Gal dėl to kiekvienas iš žvalgų yra įvardinti atskirai Sk 13,5-16
Kai mes būname grupėje, ir visi aplink elgiasi netinkamai, turime prisiminti, jog Dievas mato kiekvieną iš mūsų atskirai, ir įvertins kiekvieną atskirai.

****

Kitas klausimas kyla dėl Izraelio kaltės. Netgi girdėdami bauginančius pranešimus jie turėjo prisiminti Viešpaties stebuklus ir Jo galybę. Tačiau jų akys nusviro į pažemes, ir jie pasidavė netikėjimui.
Dievas sako, jog jie neturi pasiteisinimo, nes buvo matę Jo šlovę ir stebuklus:

Sk 14,22 Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau dešimt kartų ir neklausė mano balso...

Ar mes kartais irgi nebūname kalti dėl to paties? Ar, žiūrėdami į savo retas gretas ir tuščia piniginę, nepasiduodame netikėjimui, kaip ir Izraelis tuomet? Tai tikrai pamokanti istorija.