Argi gyvybės atsiradimas dar nėra paaiškintas moksliškai?

Klausimas: Argi mokslininkai eksperimentiškai dar neįrodė, jog gyvybė atsirado atsitiktinai?

Atsakymas: 1960 metais skaitėme antraštes, teigiančias, jog tuoj mokslininkai sukurs gyvybę laboratorijos mėgintuvėlyje. Biochemikai surado, jog jie gali sumaišyti chemikalus – amoniaką, metaną ir vandenį – pačirškinti šį mišinį elektros išlydžiu ir taip sukurti amino rūgštis, kurios yra proteinų statybiniai blokai.

Mokslo visuomenė buvo euforijoje. Bet vėliau šių tyrimų progresas sustojo. Tos amino rūgštys niekada nesuformavo proteinų ir neišsivystė į gyvą ląstelę. Be to, tyrimų kritikai kaltino, jog net pačios amino rūgštys buvo gautos manipuliuojant eksperimentu, t.y. apgaulingai.

Gyvybės atsiradimo eksperimentai turi atkartoti tai, kas galėjo vykti šiltoje baloje mūsų planetos ankstyvosiose stadijose. Labiausiai realybę atitinkančiame eksperimente reikėtų skirtingus chemikalus pilti į vandenį ir viską maišyti. Bet joks tyrinėtojas to nedarė, nes yra aišku, jog tai nieko neduos. Vietoj to, mokslininkai eksperimente keliose vietose sumanipuliuoja.

Pavyzdžiui, realybę atitinkančioje baloje vyktų įvairių rūšių cheminės reakcijos bei veiktų įvairūs aplinkos poveikiai, daugelis kurių stabdytų tas chemines reakcijas, kurių reikia mokslininkams. Todėl jiems reikia įsikišti: valyti ingredientus, apsaugoti reakciją nuo šviesos, kenksmingos amino rūgštims, bei iškart pašalinti susijungusias amino rūgštis, kad jos vėl nesuskiltų. Rezultate net pats sėkmingiausias eksperimentas mums nieko nepasako apie tai, kas galėjo vykti gamtoje. Jie mums pasako tik tai, kas gali įvykti, kai genialūs mokslininkai nukreipia ir sumanipuliuoja sąlygas.

Taigi, eksperimentai neįrodo, jog gamtoje spontaniškai gali atsirasti gyvybė. Priešingai, jie pateikia eksperimentinius įrodymus, jog gyvybė galėtų būti sukurta tik protingai būtybei kreipiant ir kontroliuojant procesą.

Nežiūrint to fakto, jog mokslininkai dar nesugebėjo aktyvuoti amino rūgštis į besivystančias formas, idėja, jog gyvybė išsivystė pirmapradžiame buljone, jau yra įpinta į visą tinklą sudėtingų teorijų.

Tačiau 1993 metų tarptautinėje gyvybės atsiradimo konferencijoje chemikai-praktikai atmetė visas to meto populiarias gyvybės atsiradimo teorijas. Chemikai jas atmetė dėl juose esančios problemos - kaip sukoncentruoti visus reikalingus ingredientus į vieną vietą. Chemikalai jungiasi tik tuomet, kai jie veikiami energija, šiluma ar elektra. O tai reiškia, jog dauguma gyvybės atsiradimo teorijų prasideda nuo cheminio buljono, kaitinamo ugnikalnio arba į jį trenkusio žaibo. Tačiau visame tame yra dar viena problema.

Cheminės reakcijos, kurios turėtų suformuoti DNR, yra grįžtamosios. Molekulės, kurios susijungia, gali ir vėl suskilti. Jungtis tarp molekulių nutraukti lengviau, nei jas sujungti. Ką tai reiškia gyvybės atsiradimo teorijoms? Jeigu gyvybės atsiradimą imituosite laboratorijos mėgintuvėlyje, tai bet kurie susiformavę organiniai dariniai greitai vėl suskils. Niekada jų nebus pakankamai daug vienoje vietoje, kad susiformuotų DNR. Vien tik šis faktas daro neįmanomu gyvybės atsiradimą ankstyvojoje žemėje.

Be to, cheminis buljonas niekada nesuformuos DNR. Kad atsirastų gyvybė, tinkamos organinės sudedamosios dalys turi būti surūšiuotos ir apsaugotos, kad vėl nesuskiltų. Gamtoje nėra jokių tokio rūšiavimo mechanizmų. Yra tik vienas, kuris gali išrinkti ir surūšiuoti: protinga būtybė.

Dar daugiau, nei viena iš šių teorijų nesprendžia esminės šio dėlionės dalies – tai, ką mokslininkai vadina “sekos problema”. Jeigu gyvybė atsirado iš cheminio buljono, kokiu būdu komponentai išsidėstė reikiama seka?

Pavyzdžiui, daugelis gyvybės atsiradimo teorijų prasideda nuo proteino. Proteinas sudarytas iš amino rūgščių grandinės. Kaip jau sakėme, mokslininkai surado, jog galite mėgintuvėlyje sumaišyti amino rūgštis ir leidžiant per jas elektros kibirkštis jos susijungs į trumpas grandines. Tačiau šių eksperimentų maža nešvari paslaptis yra tame, kad tos atsiradusios amino rūgščių grandinės nei iš tolo nepanašios į gyvų organizmų proteinus. Rūgščių seka yra visiškai neteisinga. The Soul of Science cituoja Dean Kenyon: “Vienas išskirtinis dalykas yra tai, jog negaunate tvarkingos aminų rūgščių grandinės... Jei mes manėme, kad pamatysime daug spontaniško susirikiavimo, tai su mūsų teorija kažkas buvo netvarkoje.” Knygoje The Creation Hypothesis mokslininkas Klaus Dose teigia panašiai. Pirmapradžio buljono eksperimentas, sako jis, “atvedė prie geresnio supratimo apie gyvybės atsiradimo žemėje problemos didumo, o ne prie jos sprendimo.”

Kad suprastume “problemos didumą”, įsivaizduokime, jog amino rūgštys yra raidelės, ir jūs norite iš jų sudėti žodį proteinas. Žinoma, jūs arba aš taip raideles sudėsime labai greitai. Bet mes esame žmonės, daugiau nei gamtos jėgos. Mes naudojamės protu. Standartinėse gyvybės atsiradimo teorijose trūksta šios esminės dalies – protingos būtybės. Tie mokslininkų gauti atsitiktiniai rezultatai niekada taip ir neįveikė sekos teisingumo problemos – nes amino rūgštys pačios nežino, kaip teisingai susijungti. Mokslininkų eksperimentai mėgintuvėliuose tik įrodė, kiek daug proto reikia bandant imituoti Dievo atliktą gyvybės sukūrimą.

Pagal Č. Kolsoną 

Pagalba per Skype

Turite klausimų? Norite pasikalbėti?
Parašykite per 'Skype'!
Jei mėlyname fone parašyta 'I'm online' - reiškia esu prisijungęs.

My status

Artėjantys renginiai

  • Artimiausiu metu renginių nenusimato

Naujienlaiškis

Būkite informuota(s) apie paskutines mūsų bažnyčios naujienas!

Surinktas turinys

Dienos mintis

Anuo metu gyveno Jėzus, išmintingas žmogus (jei išvis gali būti vadinamas žmogumi). Nes jis padarė nepaprastų dalykų ir buvo mokytojas tų, kurie su džiaugsmu priėmė tiesą. Jis patraukė prie savęs daug žydų, taip pat ir daug graikų.

— Juozapas Flavijus

Discovery camp

Būkite informuota(s) apie paauglių stovyklą „Discovery“