Naujas kūrinys

Kaip gimti iš naujo, t.y. iš Dievo Dvasios, Jn 3, 3-5?

„Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“, Rom 10, 17 (Č. Kavaliausko vertimas). Kai klausome Dievo žodžio, Dievo Dvasia parodo mūsų nuodėmę, t.y. atsitraukimą nuo Dievo ir apreiškia mums Kristų (Jn 16,14-15) – Kelią pas Dievą (Jn 14,6) bei atskleidžia Jo atliktą ant kryžiaus žmogaus atpirkimo darbą, Iz 53,4-6; 1 Pt 2,24. Dievo Dvasia kviečia mus atgailauti dėl savo nuodėmių ir šauktis Kristaus, kad išgelbėtų iš amžinosios pražūties, Apd 17,30-31. Paklusę Dievo Dvasios kvietimui mes tai darome ir Dievo malone atgimstame iš Šventosios Dvasios - Dievo Dvasia tampa naująja mūsų prigimtimi, Ef 1,13-14; 2 Kor 4,16.

Kad turėtume pilnesnį supratimą, pažvelgime į Dievo planą visos Biblijos kontekste. Prieš amžinuosius laikus (dar prieš pasaulio sukūrimą) Dievas Tėvas geros savo valios nutarimu paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų (Ef 1,4-5) bei su savo Sūnumi Jėzumi sutarė, kad Sūnus nepražudys nė vieno iš tų, kuriuos Tėvas Jam davė, bet prikels juos paskutiniąją dieną (Jn 6,39). Taigi, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kad atpirktų mus esančius įstatymo (arba nuodėmės, Rom 3,9, Rom 3,20) valdžioje ir mes įgytume įsūnystę, Gal 4,4-5. Kristus mirė už mus ant kryžiaus, Rom 5,8. Tuo metu visos mūsų nuodėmės buvo sukrautos ant Jo, Iz 53,6. Laike tai truko tik kelias valandas (Lk 23,44), bet Kristaus auka apėmė visų laikų žmones, esančius visoje erdvėje, 2 Kor 5,14-15. Jėzus tuo metu tapo tikruoju mūsų gyvenimu (Jn 14,6), savo krauju įrašė mus į gyvenimo knygą (Apr 13,8) bei pagimdė mus iš vandens ir Dvasios (Jn 3,5). Niekas nebegali mūsų išbraukti iš gyvenimo knygos, Jn 10,28. Kristus yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga, Apr 22,13. Amen. Dabar Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje danguje (Mk 16,19), bet Jis atsiuntė į žemę Šventąją Dvasią, kuri ima iš to kas Kristaus ir apreiškia tai mums, Jn 16,13-15. Dievo Šventoji Dvasia dabar gyvena mumyse (1 Kor 3,16) ir įveda mus į visą Tiesą (Jn 16,13), kuri ir yra pats Kristus (Jn 14,6) – mūsų amžinasis gyvenimas, 1 Jn 5,20. Taigi, „Kas turi ausis klausyti, teklauso“, Mk 4,23.

Dabar aišku, kad mes jau esame gimę iš vandens ir Dvasios. Tai įvyko ant kryžiaus Kristaus mirtyje ir prisikėlime, Rom 6,3-4. Tuo tarpu dabar žemėje mes galime tik atgimti iš Dievo Dvasios. Ir ne vieną kartą. Dievas tai gali padaryti kiekvieną kartą, kai mums atsitraukus nuo Dievo, Šventoji Dvasia apkaltina mus ir, mes supratę savo nuodėmę, išpažįstame Jam, gailimės ir prašome atleidimo. Tada Jis atleidžia mūsų kaltę ir vėl atgimdo (arba atnaujina) mus iš savo Dvasios, 1 Jn 1,9; Ps 51,10-12; 2 Kor 4,16. Yra tik viena neatleistina nuodėmė – piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai, t.y. Jos paniekinimas, Lk 12,10; Heb 6, 4-6.

Taigi, žmogus turi dvi prigimtis – senąją kūnišką arba sielinę, paveldėtą iš Adomo, bei naująją dvasinę, įgytą per Kristaus auką (1 Kor 15,44-45), ir visą gyvenimą tarp jų vyksta kova, Rom 8,6-7. Ačiū Dievui, kad Kristus jau nugalėjo kūniškąją prigimtį – Jis prisikėlė pašlovintame kūne, Rom 8,3-4; Jn 16,33; Mk 16,9. Tiesa ta, kad ir mes padarėme tą patį (Kol 2,12; Ef 2,6), nes ant kryžiaus tapome viena su Kristumi (Ef 2,14-16) ir esame Jo kūnas, 1 Kor 12,27. Tik laiko klausimas kada visa tai išsipildys Dievo Dvasios galia, Fil 1,6. Visa tai aiškiai pamatysime atėjus laikų pabaigai (Dan 12,9), kai tapsime tokiais Dievo kūriniais Kristuje, kokius Dievas ir suplanavo mus sukurti, 1 Jn 3,2; Ef 2,10. „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“, 2 Kor 5,17. Šlovė Dievui! Amen.