Nepalauši palinkusios nendrės,
Nepaliksi manęs sužeistos.
Tegu ritasi ugnys ir vandenys, -
Tavo ženklas ant mano kaktos.

Teatsiveria žemė po kojomis,
Tegu dreba, tegriūva kalnai.
Suskubau, ant uolos atsistojusi,
Patikėti save jai vienai.

Nesvarbu, kad aplinkui girdisi:
- Bėk, stovėt ant Uolos nesaugu.
Savo sielos kiekvienu virpesiu
Tau dėkosiu, Jėzau brangus.

1999 m. rugsėjis
(Iš Liudos Bažadragienės eilėraščių knygos "Žingsniai")