Dar prieš visas pradžių pradžias,
Dar prieš pasaulio sukūrimą...
Jau buvo Dievas, Jo Valdžia,
Nors dar nebuvo sutvėrimų.

Jis Viešpats – Meilė tobula.
Troškimas buvo Jo tekėti.
Gyvybę teikt versme sava
Ir kaip Šaltinis nuolat lietis.

Ne tik Šaltinis – ir Šviesa,
Apšviesti Žemę Jis norėjo,
Tačiau per ką ir kaip tada
Dar Viešpats Mūsų neturėjo.

Tuomet sukūrė Dievas mus,
Kaip Puodžius savo brangų indą.
Tu Dievo kūrinys – žmogus,
Jo tikslas tau – Savim pripildyt.

Jis nori į tave tekėt,
Tik tu atverki savo širdį.
Ramybe, meile, išmintim,
Sava Šviesa, džiaugsmu pripildys.

Ir Jo savybės bus tavy,
Taip Dievas bus per mus išreikštas.
Jo valioj likim, Jo minty,
Te baigias mumyse tas maištas.

Sukurtas tu geriems darbams,
Kad skleistum Žemėj Dievo Šlovę
Ir atiduotum garbę Jam,
Kad teiktumei visiems gerovę.

Bet ar šiandien, žmogau, žinai?
Kad Dievas savo priešą turi,
O Jo labai pikti planai:
Kaip žmogų užvaldyt jis žiūri.

Jo tikslas - pasiglemžti mus,
Vaikus, iš Dangiškojo Tėvo.
Jis pražudytų mus visus,
Bet šiandien Dievas mus įspėja:

Kad priešas puola per mintis
Ir savo valią vykdyt verčia –
Nekęst, atkeršyt, nužudyt...
Paskui kaltes jis mums suverčia.

Budėk prašau, širdies klausyk,
Nebūk šėtono bendrininku.
Mus, indus, trokšta jis daužyt,
Jau daro tai giliai įnikęs.

Tarp mūsų sukelia vaidus,
Presuoja mintimis į kampą.
Ir taip tampi jam pavaldus,
Net pakeli prieš save ranką.

Bet Dievas keičia likimus,
Tiktai ateiti pas Jį reikia.
Kūrėjui tu labai brangus,
Tave Jis šaukia: „Mano vaike“.

Jei šiandien netikim Dievu,
Tai tarsi užsivožęs indas
Į dangų žiūrime dugnu,
Negali mūsų Jis pripildyt.

Tad atsiverskime, prašau,
Jis nori į visus mus lietis,
Pripildyt Meile, gerumu –
Tikrai neteks, žmogau, gailėtis.

Ir pasitrauks baisi tamsa,
Tas priešo pyktis ir kartėlis.
Apšvies tave dangaus Šviesa,
Mes indai Jo, o Jis - Kūrėjas.