Kokia mūs prigimtis baisi,
Negailestinga ir žiauri.
Tai nuodėmė, kur mumyse,
Mus laiko savo valdžioje.

Jinai apnuodija mintis,
Vis mąsto:"Gal gi užvaldys?"
O mes paklūstam jai visi
Ir tampam jos jau vedami.

Ji reikalauja iš visų,
Kad taptume mes jos vergu.
O mes nesuvokiam visai,
Kad mintys jos, o mes vergai.

Tiesiog diktuoja mumyse,
Meluoja mūsų mintyse.
Apgauna, tarsi aš mąstau,
Tada, ką sako ji, - darau.

Bet tu sustok, brangus žmogau,
Suvok, kad ji asmuo, prašau.
Tave ji nori užvaldyt,
O dar vėliau ir pražudyt.

Tikrai žinau, kad ji tave
Užvaldžius buvo savyje.
Ką liepė ji, - nekart darei,
Paskui krimtais - ką pridarei.

Net netikėjai širdyje,
Kad taip pasielgei tada.
Bet tu žinok, tai darė ji,
Pasinaudojo tavimi.

Tikrai apgavo ji nekart,
Kiek žodžių jos tau teko tart.
Paskui gailėjais, aš tikiu,
Tada jau buvo per vėlu.

Ne tik ji duoda tau mintis
Ir įkvepia daryt tai vis,
Bet dar apkaltina po to,
Kad kaltas tu dėl viso to.

Į kampą nori įvaryt,
Besąlygiškai užvaldyt.
Vis kiša tau baisias mintis,
Apninka kaip juoda mirtis.

Ir ranką noris tau pakelt,
Nes negali kitaip ištvert.
Ji sako:"Nėr jau išeities".
Ir vykdai valią jos išties.

Nesugebam atsilaikyt,
Ir kas galėtų pasakyt,
Kaip nugalėt ją savyje
Ir nebebūt jos valdžioje?

Brangus žmogau, aš jau žinau
Ir noriu parašyti tau:
Jei Kristus tavo dvasioje,
Nuo jos išgelbės Jis tave.

Nors nuodėmė tokia baisi,
Jis nugalės ją, ar tiki?
Nors valdžią nuodėmės jaučiu,
Rašau šiandien tau su džiaugsmu.

Kai nori ji mane valdyt.
Aš pradedu širdy prašyt:
"Išgelbėk, Kristau, Tu mane,
Nenoriu būt jos valdžioje".

(Rom 7, 19-20 "Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jei darau ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė").