Kodėl nebijojom, kai savo galybėj
Mums nušvietei tiltus?
Kodėl nesuklusom, kai dangų akėjai
Žėruojančiais pirštais?
Tu savo grožio langus pravėrei,
Ir savo didybe mus pakerėjai,
Tačiau širdis nepasakė "Aš Tavo"
Tik Tavo malonės turtą skaičiavo:
Ji vėją norėjo malda pažaboti,
Ir vandenis patalu sau pasikloti.
Prieš degantį kalną mes nedrebėjom,
Ir veido paslėpt pelenuos neskubėjom.
Mes šoko, iš džiaugsmo Tavo artybėj,
Ir drįsom paliesti Sandoros skrynią,
Nors rankos suteptos buvo pavydo.
Tačiau niekuomet Tau netobulos aukos netiko.
Mes kritom.
Kaip lapai, kaip smilgos nuo dalgio pjovėjo-
Ne dykumoj, ne nuo saulės ar vėjo,
Mes kritom, nes nuodėmės mus nugalėjo...
2000.06.13/14