Te darganos ir vėtros negąsdina manęs,
Nors vėjas ūš pro langus, ir šaltis kaustys kaulus-
Tai dar ne kapas.
Ir kol galiu kvėpuoti, man dar yra vilties.

Tu ateini, kai jau mirtis apsikabinus,
Tu ateini ieškot paklydusios avies.
Sekiau savos širdies kemsynais,
Ir pakliuvau į spąstus nevilties.

Toli ieškot nereikia priešų-
Mane klaidina mano išmintis,
Man tiesia ranką gudrios mintys,
Ir draugiškai jausmai sutinka.

Tačiau geri bičiuliai, skubėję pataikaut,
Žiauriais valdovais tampa, kai juos palikt bandau.