Veidrodis aukso rėmais sušvito liepsna,
Atvaizdas gyvojo Dievo atgijo jame.

Kalbėk, gyvenimo Žodi,
Palieski širdis Dvasia, kad pabustų gyventi.

Tuomet gyvybės srovė pralauš tylėjimo apkasus,
Su kiekvienu žodžiu, lyg dar vienu žingsniu
Priartinsim dangų,
Ir Dvasioj vienoj į žydrąją erdvę panersim.

Ten nebus jau purvino sniego, nei medžių be lapų,
Ten naujas dangus, nauja ten žemė!

97 10 13