Už tave, sudužusio laivo stiebe...
Tu siūbuoji sapne,
Kai girdi prašniokščiančius vėjus
Kriauklėm nusėtam dugne.
Prie tavęs prisišliejo dumbliai,
Jie glosto sulysusias strėnas
Ištysuių pirštų rauda,
Nors kadais tavo šonus plakdavo burės,
Kai skrosdavo žydrąją erdvę tavo žvilgsnio drąsa.
Už tave, sudužusio laivo stiebe...
Paklausyki, ką mena karšiai seni:
Jei dar nori išvysti auksinį saulėlydį,
Tapki lenta, ant kurios prikalti
Nuskandinto pasaulio prakeiktieji lobiai.
Aš meldžiu už tave,
Sudužusio laivo stiebe, - tapki lenta
Kruvinai aukai priimti
Jeruzalės saulės atviroj liepsnoje.
97 04 04