Klausimas: Gal jūs tiesiog priskiriate Dievui tai, ko nesuprantate?

Atsakymas: Ar kokie nors moksliniai faktai remia požiūrį, jog sukūrime turėjo dalyvauti Dievas? Kad atsakytume į šį klausimą, panerkime giliau į sukūrimo ir suplanavimo klausimą. Gyvybės šerdyje yra DNR struktūra, kuri yra identiška kalbai. Ji veikia kaip kodas, kaip molekulinė komunikacijos sistema ląstelės viduje. Kitais žodžiais tariant, kai genetikai tyrė ląstelės branduolį, jie susidūrė su kažkuo, ką galima būtų palyginti su žodžio Lietuva atsiradimu danguje, t.y. su dalyku, kuris aiškiai rodo į protingą kūrėją.

Žinoma, DNR yra daug daugiau informacijos, nei šiame paprastame žodyje. Vidutiniškoje DNR molekulėje yra tiek informacijos, kiek jos yra miesto bibliotekoje! Pagalvokite apie tai. Jeigu jau žodį Lietuva būtinai turėjo užrašyti protinga būtybė, tai kaip labiau DNR kodą.

Kai kurie naujesni atradimai, susiję su DNR, dar galingiau rodo į Dievo dalyvavimą sukūrime. Nuo 1960 metų mokslininkai žino, kad DNR yra kaip užrašyta žinia su instrukcijomis kiekvienam gyvam padarui, nuo žuvies iki gėlės. Bet aukštesniuose organizmuose DNR kodas yra sudalintas kodų sekcijomis, kurios atrodo kaip visiška nesąmonė – tai ilgos DNR sekos, kurios, atrodė, neneša jokios prasmės. Mokslininkai šias sekas pavadino DNR “šiukšlėmis”.

Kenneth Miller, Brown universiteto biologas, naudoja DNR šiukšles dieviško kūrimo kritikai. Kaipgi mes galime tikėti, kad Dievas tiesiogiai mus sukūrė, sako Miller, jei žmogaus genomas pilnas genetinių šiukšlių? Protingas kūrėjas nebūtų į mūsų genus rašęs nesąmonių.

Tačiau kas vienam tyrinėtojui yra šiukšlės, kitam gali būti brangenybės. Kiti mokslininkai nustatė, kad DNR šiukšlės vis tik atlieka svarbų darbą. Jų funkcija yra taisyti klaidas ir reguliuoti genus, juos įjungiant ir išjungiant tinkamu laiku. Trumpai tariant, tai, kas kažkada atrodė kaip DNR nesąmonės, dabar tapo labai suprantama.

Atrodo, kad sukūrimo idėjos priešininkai prabilo per anksti – ir buvo priversti užsičiaupti. Iš tiesų DNR įtikinamai rodo į sukūrimą ir naujai nušviečia tą klasikinį argumentą apie protingą Kūrėją, kurį beveik prieš du šimtus metų pateikė anglų klierikas William Paley. Jis kalbėjo apie situaciją, kai paplūdimyje surandame laikrodį. Jį suradęs bet kas padarys teisingą išvadą, kad šis sudėtingas prietaisas buvo sukurtas protingos būtybės, o ne atsirado dėl vėjo, bangų mūšos ir kitų gamtos jėgų poveikio.

Šių dienų mokslas siūlo daug labiau pribloškiančią analogiją, nei tuomet William Paley galėjo duoti, o būtent – identišką rašytinio pranešimo ir DNR molekulės struktūrą. Staiga senas argumentas už sukūrimą tapo dar labiau įtikinamu.

Nežiūrint į tai, valstybinės mokyklos ir toliau moko mokinius evoliucijos. JAV nacionalinė biologijos mokytojų asociacija neseniai išleido savo pozicijos teiginius, kurie neleidžia net prielaidos apie Kūrėją. “Gyvybės žemėje įvairovė”, išdidžiai pareiškė biologai, “yra evoliucijos pasekmė: neprižiūrimo, neasmeninio... proceso”, valdomo “natūralios atrankos, atsitiktinumo... ir besikeičiančios aplinkos”.

“Tikėjimas apie sukūrimą”, jie rūsčiai pridėjo, “neturi vietos gamtos mokslų klasėje”.
Todėl nenuostabu, kad vaikai yra susipainioję. Tie mokytojai elgiasi, lyg debatai tarp darvinizmo ir kreacionizmo būtų jau pasibaigę ir lyg darvinistai juos jau būtų laimėję, kai tuo tarpu laikui bėgant darvinizmą remiantys įrodymai darosi vis silpnesni ir silpnesni.

Problema tame, kad kreacionizmo poziciją irgi nėra lengva paaiškinti. Gal geriausiai sukūrimo požiūrį iliustruoja neseniai išleista William Steig vaikiška istorija Yellow and Pink. Istorija prasideda nuo dviejų medinių lėlyčių, viena jų nudažyta geltonai, kita – rausvai. Jos abi guli ant laikraščio. Staiga geltonoji lėlytė atsisėda.

“Kas mes esame?”, klausia ji. “Kaip mes čia atsiradome?”

“Turbūt kažkas mus padarė”, atsako rausvoji lėlytė.

Geltonoji lėlytė negali to priimti. “Aš sakau, kad mes esame atsitiktinumo pasekmė”, taria ji. “Mes atsiradome kažkaip savaime”.

Rausvoji lėlytė pradeda juoktis. “Tai tu manai, kad šios rankos, kurias galiu judinti taip ir taip... ši kvėpuojanti nosis, šios vaikščiojančios kojos, ir visa kita atsirado per kažkokį laimingą atsitiktinumą? Tai absurdiška!”

“Nesijuok”, sako geltonoji lėlytė. “Jeigu duosime pakankamai laiko... gali įvykti daug neįprastų dalykų. Tarkim, galėjo juk nuo medžio nulūžti šaka ir nukristi ant aštraus akmens... ir taip vienas galas perskilo į dvi dalis ir suformavo kojas.”

Po to ji su užsidegimu tęsia: “o po to šis medžio gabalas sušalo ir ledas padarė burną. O akis... galėjo iškalti... geniai.”

Tačiau rausvoji lėlytė neatrodo įtikinta. “Paaiškink man štai ką”, sako ji. “Kokiu būdu mes esame nudažytos taip, kaip esame?... Kokiu būdu per tas skyles, kurias padarė geniai, galime matyti? Ir kaip mes galime girdėti?”

Tik tuomet ateina žmogus ir paima lėlytes. Paskutiniame knygos puslapyje matome geltonąją lėlytę – tą, kuri buvo įsitikinusi kad “gyvybė atsirado savaime” – pašnibždomis klausiančią savo rausvąją draugę: “O kas yra šitas vaikinas?”

Biologai, kaip ir tos lėlytės, spekuliuoja apie gyvybės atsiradimą. Ir lygiai kaip geltonoji lėlytė, kartais jie sugalvoja keisčiausių sprendimų, kurie atmeta net galimybę, jog egzistuoja Kūrėjas. Linksma William’o Steig’o istorija parodo, kokia neįtikėtina iš tiesų yra ta teorija apie “neasmeninį, neprižiūrimą” kūrimą. Kada biologai atmeta Dievą, jiems reikia sugalvoti kitą, kad ir labai neįtikėtiną, paaiškinimą to, kaip atsirado gyvybė.

Pagal Č. Kolsoną