Atsakymas: Pacituosiu Č. Kolsoną:

Kritikai mėgsta cituoti Galilėjo istoriją kaip krikščionybės priešiškumo mokslui įrodymą. 1995 metais atrodė, kad net katalikų bažnyčia su tuo sutiko. Antraštės skelbė, jog galiausiai Galilėjus pasirodė esąs teisus. Naujienų agentūros skelbė, jog Romos katalikų bažnyčia oficialiai atšaukė savo pasmerkimą Galilėjui, padarytą daugiau nei prieš tris amžius. Popiežius Jonas Paulius II pripažino, jog bažnyčia padarė tragišką klaidą versdama Galilėjų atsisakyti savo įsitikinimo, jog žemė skrenda aplink saulę.

Tačiau ši istorija nėra vien tik paprasta geriečių kova prieš blogiečius. Popiežius, kuris pasmerkė Galilėjų, priešinosi ne jo mokslinėms idėjoms. Iš tiesų tai popiežius kažkada net buvo Galilėjo rėmėjų grupės nariu. Popiežiui kėlė rūpestį ne Galilėjaus mokslas, bet tai, kaip jis mokslą naudojo, kad sukritikuotų katalikų bažnyčios filosofiją, kurią ji buvo perėmusi iš Aristotelio.

Matote, Aristotelis sukūrė suprantamą filosofiją, kuri apėmė ne tik metafiziką ir etiką, bet ir biologiją, fiziką ir astronomiją. Kada Galilėjus pasigamino pirmąjį teleskopą ir nukreipė jį į dangų, jis pamatė, kad Aristotelis nepaprastai klydo dėl astronomijos. Pavyzdžiui, Aristotelis mokė, jog saulė tobula, tačiau Galilėjus surado saulės dėmes ir kitus jos “netobulumus”.

Greitai Galilėjus pradėjo kritikuoti visą Aristotelio filosofiją. Jis tikėjosi ją pakeisiąs nauja, mechanistine filosofija, kuri į pasaulį žiūrėjo kaip į didžiulę mašiną, veikiančią vien pagal matematinius dėsnius. Dievas šioje filosofijoje būtų Didžiuoju mechaniku.

Būtent tuomet katalikų valdžia pradėjo nerimauti. Jie aiškiai pamatė, kad Galilėjus nori įtakoti ne tik mokslinius klausimus, bet kritikuoja visą Aristotelianizmą kaip sistemą. Bet Aristotelis mokė klasikinio požiūrio į etiką, kuriuo rėmėsi daugelis teologų gindami biblijinę etiką. Jie išsigando, kad Galilėjaus puolimai gali sunaikinti socialinės santvarkos moralinį pagrindą.

Būtent šis susirūpinimas morale ir socialine tvarka, o ne priešiškumas mokslui, motyvavo katalikų hierarchiją pasipriešinti Galilėjui. Konfliktas buvo ne tarp religijos ir mokslo kaip tokio, bet tarp krikščionių, besilaikančių skirtingų pasaulėžiūrų: Aristotelio pasaulėžiūros, kurią buvo priėmusi katalikų bažnyčia, ir konkuruojančios mechanistinės pasaulėžiūros, pasiūlytos Galilėjaus.

Faktas yra toks, jog krikščionybė neturi prigimtinio priešiškumo mokslui. Jeigu taip būtų, būtų labai sunku paaiškinti, kodėl tiek daug šiuolaikinio mokslo kūrėjų buvo krikščionys.

Kai kurie istorikai netgi spekuliuoja, jog mokslas niekada nebūtų taip išvystytas, jei ne krikščionybė. Pavyzdžiui, rašytojas apie mokslą Loren Eiseley sako, jog daugelis civilizacijų išvystė didelius techninius sugebėjimus – Egiptas su savo piramidėmis, Roma su savo vandentiekiais – bet tik viena sukūrė eksperimentinį metodą, kurį mes dabar vadiname mokslu. Ta civilizacija buvo viduramžių Europa - kultūra, išaugusi krikščionybėje. Eiseley rašo: “Eksperimentinis mokslas pradėjo savo atradimus... tikėjimu... kad jis dirba su racionalia visata, kontroliuojama Kūrėjo, kuris nesielgia pagal užgaidas.” Pati idėja, jog gamtoje yra “dėsniai” nerandama jokioje kitoje kultūroje.

Sociologas R.K. Merton’as sako, jog šiuolaikinis mokslas savo buvimu skolingas biblinėms moralinėms pareigoms. Kadangi Dievas sukūrė pasaulį, krikščionys mokė, jog mes turime pareigą ją studijuoti ir naudoti Dievo šlovei ir žmonijos gerovei. Dievo nurodymai pirmiesiems žmonėms duoti gyvūnams pavadinimus ir naudoti savo valdžią visiems kūriniams yra neatsiejami nuo žmogaus gyvenimo tikslo.

Eiseley ir Merton nėra krikščionys. Tačiau jie išreiškia istorikų sutarimą, jog krikščioniškas tikėjimas paskatino šiuolaikinio mokslo vystymąsi.

Taip pat tiesa ir tai, jog pats Dievas negali būti įkištas į mėgintuvėlį arba tyrinėjamas po mikroskopu. Bet būtent Dievas sukūrė ir palaiko gamtos dėsnius, į kuriuos savo teorijose remiasi mokslininkai. O mokslininkai, kurie atmeta krikščionišką tikėjimą, iš esmės pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.

Mokslo istorijos didžiuma yra istorija apie krikščionis, svarstančius, kaip suprasti Dievo ryšį su pasauliu. Ar tai būtų Galilėjus ant pasvirusio Pizos bokšto, ar Niutonas su savo obuoliu, vakarų mokslas turi turtingą istoriją apie krikščionis, praktikoje išreiškiančius savo tikėjimą.