Seniai seniai susitiko visi žmogaus jausmai.
Po to, kai Nuobodumas jau trečią kartą nusižiovavo, Beprotybė pasiūlė:
- Gal pažaiskime slėpynių?

Intriga, pakėlus vieną antakį, paklausė:
- Slėpynes? Kas tai per žaidimas?

Beprotybė paaiškino, kad vienas iš jų bus žaidimo vadovas. Jis užmerks akis ir skaičiuos iki milijono, o kiti tuo laiku pasislėps. Tas, kuri suras paskutinį, ir bus laimėtojas ir sekančio žaidimo vadovas.

Entuziazmas iš karto pačiupo Euforiją už rankos ir džiaugsmingai pradėjo šokti. Laimė tuo metu taip šokinėjo, kad net įtikino Abejones. Tik Apatijai niekas niekada nebuvo pakankamai įdomu ir ji atsisakė dalyvauti žaidime.

Tiesa nutarė niekur nesislėpti, nes ją visada suranda. Didžiavimasis pareiškė, kad šis žaidimas yra kvailas ir jo visiškai niekas nedomina, išskyrus jį patį. Bailumas nenorėjo rizikuoti.

- Vienas, du, trys ... - pradėjo skaičiuoti Beprotybė.

Pirmas pasislėpė Tingėjimas, jis paprasčiausiai atsigulė už artimiausio akmens. Tikėjimas pakilo į dangų, o Pavydas pasislėpė Triumfo šešėlyje, kuris savo jėgomis užkopė į patį aukščiausią kalną. Mandagumas ilgai niekur negalėjo pasislėpti, nes galvojo, kad kiekviena vieta yra daugiau tinkama kitam jo draugui. Grožis pasislėpė krikštoliniame upelyje, Bailumas – medžio drevėje. Laisvė pasislėpė saulės spindulėlyje. Egoizmas susirado tiktai jam šiltą ir patogią vietelę. Melas pasislėpė vandenyno gelmėje (bet iš
tikrųjų - vaivorykštėje). Vulkano krateryje pasislėpė Aistra. Užmirštumas net neatsiminė, kur slėpėsi, bet tai visiškai nesvarbu.

Kada Beprotybė suskaičiavo iki 999 999, Meilė vis dar ieškojo vietos, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos.

- Milijonas! - pasakė Beprotybė ir pradėjo paieškas.

Iš karto ji surado Tingėjimą. Po to ji išgirdo, kaip Tikėjimas ginčijasi su Dievu. Aistrą išdave vulkano drebėjimas.

Beprotybė, pamačiusi kur slepiasi Pavydas, is karto suprato, kur slepiasi Triumfas. Egoizmo net neteko ieškoti, nes jis buvo pasislėpęs bičių avilyje, ir pačios bitės jį iš
Ten išvarė.

Pavargusi Beprotybė pamatė upelį, norėjo atsigerti, ir surado Grožį. O Abejonės sėdėjo prie tvoros ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurioje tvoros pusėje joms pasislėpti.

Visi buvo surasti: Talentas - žalioje vešlioje žolėje, Nuobodumas – tamsioje uoloje, Melas - vaivorykštėje (bet iš tikrųjų jis slėpėsi vandenyno gelmėje).

Tik Meiles niekaip negalėjo atrasti. Beprotybė jos ieškojo už kiekvieno medžio, kiekvienam upelyje, kiekvieno kalno viršūnėje. Kol pagaliau nutarė paieškoti rožių krūme. Kai ji pajudino rožių kržmo šakas, išgirdo verksmą - rožių krūmo spygliai skaudžiai išdūrė Meilės akis.

Beprotybė išsigando, nežinojo ką toliau daryti, pradėjo verkti, pradėjo atsiprašinėti, kad išpirktų savo kaltę, ir pažadėjo, kad nuo šiol visada bus Meilės palydove.

Nuo to laiko, kai pirmą kartą pasaulyje buvo žaidžiamos slėpynės, Meilė pasidarė akla ir Beprotybė ją visada veda už rankos ....

(Tekstą atsiuntė Jolanta Toločkaitė)