Mūsų bažnyčios narė Jolita tarnauja kaip misionierė Meksikoje.

Jolita rašo:
Nuvykus tarnauti į Meksiką, Dievas pirmiausiai darė savo darbą mano širdyje. Atrodo žinojau kaip gyventi, kokios mano kaip individo vertybės, žinojau kaip daryti ir ko nedaryti. Ten, turėjau išmokti pereiti gatvę (mat pėsčiųjų perėjų mažai), sustabdyti autobusą (mat labai mažai stotelių ir stabdai juos ties gatvių kampais), ar kad vanduo šildomas dujomis ir reikia mokėti atsukti jas. Kiekvienas maisto pirkimas truko 3val., mat tiek truko perskaityti, kokios tai prekės. Jaučiaus kaip kūdikis, kuriam reikia išmokti vaikščioti, kalbėti, gyventi.

O kur dar vertybių skirtumai: laiko atžvilgiu (man, organizuotai moteriai, teko dažnai laukti po kelias valandas ir tiesiog priimti tai, kad ten intensijos svarbiau nei jų įvykdymas); ar santykiai tarpusavyje, kurie mažai buvo sprendžiami. Viskas nauja. Dievas mane mokė nusižeminti, daužė mano įsivaizdavimą, koks gyvenimas turi būti. Visa kontrolė buvo paimta iš mano rankų ir tik viena kas man beliko (be mano kalbos, maisto, gyvenimo supratimo ir nuolat girdimo skatinimo „tu turi prisitaikyti“) tai Dievas ir jo meilė bei malonė man.

Visame adaptavimosi laikotarpyje, Dievas atvėrė plačiai duris į keletą universitetų, keletą sporto rinktinės komandų. Buvo gera matyti, kad Dievas veikia merginų širdyse, laimiu jų ir trenerių pasitikėjimą. Pradėjau susitikinėti su merginom kartu grupėse ir asmeniškai. Vienam susitikime 100m bėgikė Marina man pasakė, kad ji nebegali daugiau atlaikyti tėvų ir trenerių spaudimo, lūkesčių, kai dar vienas medalis, tai tik dar daugiau tuštumos ir nevilties. Kalbėjomes apie Jėzų ir kaip Jis užpildo mūsų gyvenimus. Marina priėmė Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir vienintelį atsakymą į tokią gyvenimo tuštybę.

Štai, ką parašė man Alice po vieno mūsų susitikimo:
„Šiandien žaidėme Počiukoje ir laimėjome. Aš žaidžiau labai gerai ir taip pat prisiminiau, ką mes kalbėjome sekmadienį, kad kaip svarbu parodyti Dievo charakterį mumyse ir mūsų žaidime, kaip žaisti Jam. Iš tiesų visas varžybas galvojau apie tai ir net neįsivaizduoji kaip mėgavaus žaisdama. Žaidžiau gal neįspūdingai, bet labai gerai ir jaučiaus labai laiminga, drąsinau kitas, visos buvome ramios ir tikrai buvo faina. Labai ačiū už mūsų laiką kartu, nes man tikrai tai padeda. Man tikrai labai svarbu mano santykis su Dievu ir dėkoju, kad padedi man pažinti Jį labiau, galvoti daugiau apie gyvenimą, mano tikslą ir kas iš tiesų svarbu.“