IEŠKOTI
Saugi vieta užduoti klausimus
apie gyvenimą ir Dievą
apie gyvenimą ir Dievą
IEŠKOTI
Pagal Marilyn Adamson
Mes visi norime gyventi sėkmingai ir žinoti, kad mūsų gyvenimas teisingas. Ir jei kiti sako žinantys, kaip iš jo gauti daugiau pasitenkinimo ir prasmės, turbūt verta jų paklausyti. O didžiosios pasaulio religijos? Ar yra jose kas nors, kas galėtų mūsų gyvenimams suteikti daugiau stabilumo ir vertės?
Šiame straipsnyje yra suteikiama galimybė susipažinti su pagrindinėmis pasaulio tikėjimo sistemomis - induizmu, naujuoju amžiumi, budizmu, islamu ir krikščionybe.* Čia pateikiamas kiekvienos iš jų trumpas aprašymas, išskiriant pagrindines tų religijų idėjas. Vėliau autorius pateikia kelias mintis pasvarstymui, kuo Jėzaus mokymas skiriasi nuo kitų pasaulinių religijų.
*Kiekviena iš šių sistemų turi daug atšakų, todėl pateikiamas aprašymas yra apibendrintas ir tinkantis pačiai sistemos esmei. Kitos religijos, tokios kaip judaizmas, irgi turėtų būti aptartos, tačiau nenorint išsiplėsti, buvo pasirinktos tik šios.
Dauguma induistų garbina aukščiausios vienybės būtį (Brahmaną) per begalinį skaičių dievų ir deivių. Jų yra daugiau kaip 300 000. Šie nesuskaičiuojami dievų ir deivių apsireiškimai yra jų įsikūnijimas statulose, šventovėse, guru, upėse, gyvūnuose ir t.t.
Savo vietą šiame gyvenime induistai regi remdamiesi praėjusio gyvenimo veiksmais. Jei jų elgesys praeityje buvo blogas, šiame gyvenime jiems labai sunkiai sekasi. Taigi induisto tikslas - tapti laisvu nuo karmos, būti laisvu nuo reinkarnacijos, nuolatinio persikūnijimo.
Yra trys būdai nutraukti šį ciklą: 1. Ypatingai pasišvęsti kuriam nors dievui ar deivei. 2. Meditacijos pagalba pažinti būtį (Brahmaną) ir suvokti, jog gyvenimo aplinkybės nėra tikros, kad asmenybė yra iliuzija, o būtis - realybė; 3. Pasišvęsti įvairiems religiniams ritualams ir apeigoms.
Induizme asmuo turi laisvę pasirinkti, kaip jam dvasiškai tobulėti. Remiantis induizmu, jeigu kas nors patiria kentėjimus, nesvarbu, kas tai – liga, badas, nelaimė, - tai būna dėl jo asmens kaltės, blogų veiksmų praėjusiame gyvenime. Svarbi yra tik siela, kuri vieną dieną bus laisva nuo atgimimų pasikartojimo ir galės ilsėtis.
Naujasis amžius skatina vystyti pačio asmens galią ar dieviškumą. Kalbėdamas apie Dievą, Naujojo amžiaus žmogus nekalba apie jį kaip apie transcendentinį, asmeninį Dievą, sukūrusį visatą, tačiau mini jį kaip aukštesnę sąmonę žmogaus viduje. Naujojo amžiaus žmonės regi save kaip Dievą, kosmosą, visatą. Viskas, ką žmogus mato, girdi, jaučia ar įsivaizduoja, yra laikoma dieviška.
Naujasis amžius prisistato esąs senovės dvasinių tradicijų rinkinys. Jis pripažįsta daug dievų ir deivių kaip ir induizmas. Žemė yra dvasingumo šaltinis, turi savo protą, emocijas, dievybes. Tačiau aukščiau visko yra asmuo. Asmuo yra pradininkas, valdantis ir visko Dievas. Nėra jokios kitos realybės be tos, kurią nustato asmuo.
Naujasis amžius plačiai moko rytų misticizmo ir dvasingumo, metafizikos ir fizinių technikų, tokių kaip kvėpavimo pratimai, monotoniškas dainavimas, mušimas būgnais, meditacijos. Visa tai tam, kad vystytųsi pakitusi sąmonė ir asmens dieviškumas.
Bet kokie asmens neigiami išgyvenimai - nesėkmės, liūdesys, pyktis, savanaudiškumas, skausmas - laikomi iliuzija. Tikima, jog žmogus yra tikriausias savo gyvenimo valdovas, todėl čia negali būti kažkas negero, neigiamo ar skausmingo. Pagaliau asmuo pasiekia tam tikrą dvasinį lygį, kur nėra objektyvios, išorinės realybės. Jis, tapdamas dievu, susikuria savo realybę.
Budistai negarbina jokio dievo. Dažnai kitos religijos mano, jog šie garbina Budą, tačiau Buda (Sidharta Gautama) niekada nesakė, jog yra dieviškas. Greičiau budistai jį regi kaip tą subjektą, kuris jau pasiekė tai, dėl ko jie stengiasi - dvasinį nušvitimą, su kuriuo ateina ir laisvė nuo pasikartojančio mirties ir gimimo rato. Dauguma budistų tiki, jog žmogus atgimsta begalę kartų, kartu nešdamas savyje kančią, todėl jie paprastai siekia nutraukti šiuos atgimimus. Budistai tiki, jog šiuos atgimimus lemia asmens geismai, nenorai ir paklydimai. Taigi tikinčiojo tikslas - atverti širdį ir palikti visus jutiminių malonumų troškimus.
Budistai laikosi religinių principų ir yra labai atsidavę meditacijai. Ji nėra malda ar susitelkimas į Dievą, tai labiau asmens disciplina. Medituodamas asmuo gali pasiekti nirvaną - troškimų aistros numarinimą.
Budizmas, kaip ir kitos religijos, turi vertybes bei nuorodas, kurios parodo, kaip asmuo turėtų gyventi.
Musulmonai tiki, jog yra vienintelis visagalis Dievas, vardu Alachas. Jis yra virš visos žmonijos, transcendentinis. Alachas yra visatos kūrėjas ir gero bei blogo šaltinis. Viskas, kas nutinka - Jo valioje. Jis yra galingas ir griežtas teisėjas, gailestingas savo sekėjams priklausomai nuo jų gerų darbų gyvenime bei religinio pasišventimo. Sekėjas yra Alacho tarnas.
Musulmonai gerbia kelis pranašus. Mahometas yra laikomas paskutiniuoju pranašu ir jo žodžiai bei gyvenimo pavyzdys yra autoritetas asmeniui. Būdamas musulmonu, žmogus turi atlikinėti penkias religines pareigas: 1. Kartoti maldą apie Alachą bei Mahometą. 2. Kartoti tam tikras maldas arabiškai penkis kartus per dieną. 3. Aukoti vargšams. 4. Vieną mėnesį metuose pasninkauti - susilaikyti nuo maisto, gėrimo, lytinių santykių bei rūkymo nuo saulėtekio iki saulėlydžio. 5. Kartą per savo gyvenimą atlikti piligriminę kelionę į Mekos šventovę. Mirus, sprendžiant pagal asmens ištikimybę šioms pareigoms, musulmonai tikisi patekti į Rojų, kūniškų malonumų vietą, o jei ne, tada būna amžinai nubausti pragare.
Daugeliui žmonių islamas atitinka jų įsivaizdavimus apie religiją bei dievybę. Islamas moko, jog yra vienas visagalis Dievas, kuris turi būti garbinamas per gerus darbus ir disciplinuotus religinius ritualus. Po mirties asmuo yra apdovanojamas arba nubaudžiamas remiantis jo religiniu pasišventimu.
Krikščionys tiki mylinčiu Dievu, kuris apsireiškia, ir kurį gali pažinti kiekvienas žmogus šiame gyvenime. Kartu su Jėzumi Kristumi asmens dėmesys kreipiamas ne į religinius ritualus ar gerų darbų atlikimą, o į džiaugimąsi santykiu su Dievu ir gilesnį Jo pažinimą.
Tikėjimas Jėzumi Kristumi, o ne tik jo mokymu, leidžia krikščioniui pajusti džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Savo gyvenimo žemėje metu Jėzus apie save kalbėjo ne tik kaip apie pranašą, rodantį į Dievą, ar kaip nušvitimo mokytoją, jis sakė esąs Dievas žmogaus pavidalu. Jis darė stebuklus, atleido žmonėms jų nuodėmes ir sakė, jog kiekvienas juo tikintis turės amžinąjį gyvenimą. Jis sakė: „Aš - pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“1.
Krikščionys Šventąjį Raštą laiko Dievo užrašyta žinia žmonijai. Šventasis Raštas atskleidžia Dievo asmenį, Jo meilę ir tiesą, bei tai, kaip galima turėti ryšį su Dievu, kartu jis atskleidžia istorinius Jėzaus gyvenimo bei stebuklų užrašus.
Nepaisant su kokiomis aplinkybės krikščionis susiduria savo gyvenime, jis pasitikėdamas gali kreiptis į išmintingą bei galingą Dievą, kuris jį myli. Krikščionys tiki, jog Dievas išklauso maldas ir jų gyvenimas turi prasmę, kai jie gyvena garbindami Dievą.
Žvelgdami į šias pagrindines tikėjimo sistemas ir jų požiūrius į Dievą, regime didžiausius skirtumus:
Ar visose religijose garbinamas tas pats Dievas? Pasvarstykime. Naujasis amžius moko, jog kiekvienas turi sutelkti dėmesį į kosminę sąmonę. Tada islamo išpažinėjams tektų palikti savo vienintelį Dievą, o induistams savo didžiausią skaičių dievų, tuo pačiu budistams nuspręsti, jog visgi yra Dievas.
Didžiausios pasaulio religijos - induizmas, naujasis amžius, budizmas, islamas, Jėzaus Kristaus sekėjai - unikalios. Ir tik viena iš jų kalba apie asmeninį, mylintį Dievą, kurį galima pažinti čia, šiame gyvenime. Jėzus Kristus kalbėjo apie Dievą, kuris kviečia mus į asmeninį santykį, ir yra šalia mūsų kaip guodėjas, patarėjas bei galingas Dievas, mylintis mus.
Induizme asmuo pats savo jėgomis bando išsivaduoti iš karmos. Naujajame amžiuje žmogus tobulina savo paties dieviškumą. Budizme asmens iššūkis - tapti laisvu nuo troškimų. Galiausiai islame žmogus laikosi religinių normų tam, kad po mirties pakliūtų į rojų. Jėzaus mokyme mes regime asmeninį santykį su Dievu, santykį, kuris perneša mus į kitą gyvenimą.
Atsakymas: Taip. Įmanoma ne tik susisiekti su Dievu, bet ir žinoti, kad Jis mus priima ir myli.
Dauguma pasaulio religijų palieka žmogų vieną siekti dvasinio tobulumo. Pavyzdžiui, Buda niekada nesakė esąs nenuodėmingas. Mahometas taip pat sakė, jog jam reikia atleidimo. „Nesvarbu, kokie išmintingi, talentingi, įtakingi pranašai, guru ar mokytojai bebūtų, jie suvokė, kad yra netobuli, tokie patys kaip ir mes visi."2
Jėzus Kristus niekada nė vienam nėra priminęs jo nuodėmių. Atvirkščiai, Jėzus atleisdavo žmonėms jų nuodėmes, ir jis taip pat nori mums atleisti mūsų nuodėmes. Mes visi žinome savo kaltes, gyvenimo sritis, kurios leidžia kitiems apie mus galvoti blogai, sritis, kurias mes norėtume pakeisti. Tai gali būti įpročiai, bloga savitvarda, neskaistumas, nepakenčiamos pastabos. Dievas myli mus, tačiau nekenčia nuodėmės. Jis yra pasakęs, jog nuodėmės pasekmė yra atskyrimas nuo Dievo jo nepažįstant, bet kartu pats Dievas suteikia mums atleidimą ir galimybę pažinti jį. Jėzus, Dievo sūnus, Dievas žmoguje, prisiėmė visas mūsų nuodėmes sau, kentėdamas ant kryžiaus ir noriai mirdamas už mus. Šventasis Raštas sako: „Mes iš to pažinome meilę, kad Jis už mus paguldė savo gyvybę."3
Dievas mums siūlo visišką atleidimą nuo visų mūsų praeities, dabarties ir ateities nuodėmių, nes Jėzus mirė už mus. Jėzus atpirko jas visas. Dievas, kuris sukūrė visatą, myli mus ir nori, kad bendrautume su Juo. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per Jį."4
Per Kristų Dievas duoda mums tikrąją laisvę nuo mūsų nuodėmių ir kaltės. Jis nepalieka žmogaus klaidų „ant jo pečių“ su neaiškia viltimi tapti geresniu žmogumi ryt. Dievas pasiekia žmoniją per Jėzų Kristų, duodamas kelią pažinti Jį, nes „ Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą."5
Dievas mus sukūrė bendrauti su Juo. Jėzus sako: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš."6 Jėzus kvietė žmones ne tik klausytis jo mokymo, bet kartu sekti juo pačiu. Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas."7 „Tardamas pats esąs tiesa, Kristus pralenkė kitus pranašus ir mokytojus, kurie tik sakė, jog kalba tiesą.8
Jėzus laikė save lygiu Dievui ir netgi pateikė tam įrodymų. Jėzus sakė, jog bus nukryžiuotas ir kad grįš į gyvenimą praėjus trim dienoms po jo mirties. Jis nesakė, jog persikūnys vieną dieną ateityje (Kas gi žinotų, kad jis tai padarė?). Jėzus sakė, jog praėjus trims dienoms po jo laidotuvių, jis pasirodys tiems, kurie matė jo nukryžiavimą. Trečiąją dieną Jėzaus kapas buvo tuščias ir daug žmonių paliudijo matę jį gyvą. Šiandien jis mums siūlo amžinąjį gyvenimą.
Dauguma religijų susitelkia į asmens dvasines pastangas. Per Jėzų Kristų yra įmanomas abipusis ryšys su mumis ir Dievu. Jis kviečia mus ateiti. „Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje."9 Galite bendrauti su Dievu, kuris atsakys į maldas, suteiks daugiau ramybės ir džiaugsmo, nukreips jus, parodys savo meilę ir pakeis jūsų gyvenimus. „Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų.".10 Tai nereiškia, jog gyvenimas taps tobulas ir nebebus problemų, tačiau bet kurioje gyvenimo situacijoje bus galima pasitikėti Dievu, norinčiu dalyvauti jūsų gyvenimuose ir būti ištikimu savo meile.
Tai nėra pasišventimas asmeniniam tobulumui kaip „Aštuonlypis kelias", "Penki dvasiniai stulpai" ar meditacija, geri darbai, ar net Dešimt Dievo įsakymų. Nors jie ir atrodo aiškūs, gerai apibrėžti ir tampa lengvu keliu į dvasingumą, bet, siekiant tobulumo, jie tampa našta, ir ryšis su Dievu lieka tolimas. Mūsų viltis - ne taisyklių ar normų sekimas, bet Gelbėtojo pažinimas, kuris mus visiškai priima dėl mūsų tikėjimo juo ir dėl jo aukos už mus. Mes neužsitarnausime sau vietos danguje religinėmis pastangomis ar gerais darbais, nes dangus mums yra dovana, kurią mes gauname per ryšį su Jėzumi Kristumi.
Ar nori, kad tau būtų visiškai atleista? Ar nori pažinti asmeninę Dievo meilę tau?
Gali tuojau pat atrasti santykį su Dievu. Tai paprasta. Tiesiog reikia nuoširdžiai prašyti Dievo atleisti nuodėmes ir pakviesti jį į savo gyvenimą. Jėzus sako: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi."11 Ar norėtum pažinti tave sukūrusį ir mylintį Dievą? Jeigu toks yra tavo širdies troškimas, gali tai padaryti tuojau pat. Jei nežinai, kaip pardėti, tau gali pagelbėti šie žodžiai: „Dieve, prašau atleisti man ir kviečiu tave į savo širdį dabar. Ačiū, Jėzau, kad mirei už mano nuodėmes. Ačiū, kad kaip esi žadėjęs, ateini į mano gyvenimą."
Šventasis Raštas sako mums: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą.“12 Jeigu tu nuoširdžiai prašei Dievą ateiti į tavo gyvenimą, tu jau bendrauji su Juo. Tu ką tik susipažinai su Dievu, ir Jis nori, kad tu pažintum Jį, Jo meilę, nori rodyti savo išmintį tau sprendžiant. Viena knyga iš Šventojo Rašto, evangelija pagal Joną, gali daug papasakoti apie santykį su Dievu.
Pasaulio religijose asmuo yra susijęs su mokymais, idėjomis, keliais, ritualais. Per Jėzų asmuo gali bendrauti su mylinčiu ir galingu Dievu. Tu gali kalbėtis su Juo ir Jis ves tave per gyvenimą. Jėzus nenurodys kelio, filosofijos. Jis kvies tave pažinti jį, patirti džiaugsmą ir pasitikėti jo meile visuose gyvenimo iššūkiuose. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai - ir esame!"13
| ► | Aš ką tik patikėjau savo gyvenimą Jėzui… |
| ► | Aš norėčiau pakviesti Jėzų į savo gyvenimą ir noriu apie tai sužinoti daugiau… |
| ► | Aš turiu klausimą… |
(1) Evangelija pagal Joną 8:12 (2) Erwin W. Lutzer, Christ Among Other Gods (Chicago: Moody Press,1994), p. 63 (3) Pirmas Jono laiškas 3:16 (4) Pirmas Jono laiškas 4: 9 (5) Evangelija pagal Joną 3:16 (6) Evangelija pagal Joną 6: 35 (7) Evangelija pagal Joną 14: 6 (8) M. Liuteris, p.106 (9) Psalmės 145: 18 (10) Evangelija pagal Joną 10: 10 (11) Apreiškimo Jonui 3: 20 (12) Evangelija pagal Joną 1: 12 (13) Pirmas Jono laiškas 3:1
