Sidabruoja plaukai vis labiau,
Slenkant metams po metų.
Iš kaštonų pavogę jų blizgesį
Tavo plaukai.
Tavo eigastį lengvą
Nusinešė laiko verpetai,
Nesakyk, mama, nieko,
Ir taip aš matau, pavargai.

Eina žingsniai retyn,
Norai kuklūs, neįprastai ramūs,
Nebetrokšti keliauti,
Važiuoti be galo toli.
Na tai kas, aš žinau,
Nepasikeitei tu, miela mama,
Nors atstumai kitokie,
Vis vien tu kas dieną kely.

Ir kai aš noriu skrist,
Nematysiu tavęs mane teisiant.
Supratimą keisčiausioms svajonėms
Tavy surandu.

Pasilik ta pati,
Ir gerai, kad nebepasikeisi,
Nes kitokią tave pamatyti
Be galo graudu.

2000 m. birželis
(Iš Liudos Bažadragienės eilėraščių knygos "Žingsniai")
Šis eilėraštis tinka kaip palinkėjimas ar sveikinimas motinos dienai.