Jurgos istorija

"Buvo bloga nuo kitų ir nuo savęs. Priėjau ribą, kai po eilinio triukšmingo vakarėlio, kai visi išėjo, palikę daugybę tuščių butelių nuo alaus ir krūvas dvokiančių nuorūkų, mane nusmelkė mintis, kad daugiau taip nebegaliu, kad reikia kažko griebtis, nes tuoj, tuoj išsikraustysiu iš proto."


****


„Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje.“
Ps 145,18

Troškimas atrasti, pažinti Dievą daugeliui žmonių yra įgimtas. Pats Dievas per mūsų sąžinę ragina mus Jo ieškoti, parodo, kad esame susitepę nuodėme ir mums reikia su Juo susitaikyti, siekti Jo atleidimo. Tačiau šiame beprotiškame pasaulyje tai – tikrai nelengvas kelias. Dažnai mes net nesąmoningai jaučiame, kad gyvenime kažko trūksta, kad būtume laimingi, patirtume pilnatvės jausmą. Tik, nepažindami Dievo (kartais tiesiog Jo nepripažindami), kiekvienas savaip mėginame užpildyti tą viduje atsivėrusią tuštumą. Bandome ieškoti naujų potyrių, susirandame „kietų“ draugų, imame kurti grandiozinius ateities planus, kartais mėginame ją užpildyti niekada nesibaigiančiais darbais ar įsipareigojimais, ieškome užsimiršimo filmuose, knygose, sporte. Bet taip tik apgaudinėjame save, atitoliname reikšmingiausią gyvenimo sprendimą: pripažinti, jog be Dievo niekada nebūsime iš tiesų laimingi, niekada neišspręsime savo vidinių problemų, niekada nepasieksime tikro tikslo, o gyvensime tik dėl savęs ir savo menkučių mažų tiksliukų, jog mūsų gyvenimas bus nieko vertas.

Taip kalbu todėl, kad pati ilgai ir skausmingai ieškojau Dievo. Tariausi ieškanti gyvenimo prasmės, savo vietos po saule, laimės. Norėjau, kad mano gyvenime būtų harmonija. Tačiau ilgą laiką gyvenau tikrame chaose. Galvodavau, kad laimingi žmonės jaučiasi, galėdami realizuoti save, atradę savo tikrąjį pašaukimą. Vis klausdavau savęs, kur mano vieta. Bet visur jausdavausi svetima, nepritapusi, nesuprasta – mokykloje, vėliau universitete, net savo šeimoje. Gal net labiausiai šeimoje. Atsimenu, kai buvau vaikas, vis galvodavau, kad gal aš ne tikra savo tėvų dukra, tik įvaikinta... Jie labiau mylėjo mano jaunesnę seserį, visuomet tą savo meilę pabrėždavo, skirdavo jai daugiau dėmesio, sakydavo, jog turiu į ją lygiuotis. Dar labiau atstumta pasijutau, tiksliau mes abi, kartu su sese pasijutome, kai tėvai prieš mūsų valią išsiuntė mus gyventi pas močiutę, iš mažo miestelio į didelį miestą. Man tada buvo vos vienuolika metų. Jie nuolat kartojo, jog mus myli, jog daro tai dėl mūsų ateities. Bet mes dėl to nesijautėme nė kiek geriau. Taigi, patyriau artimiausių žmonių veidmainystės, melo skausmą. Supratau, jog nepaisant gražių žodžių, jie tiesiog elgiasi taip, kaip jiems patiems patogiau. Prisitaikėm. Sesė sunkiau, aš kažkaip lengviau (bent man taip atrodė).

Kai mąstau apie savo gyvenimą iki to lemtingo vakaro, apie kurį tuoj papasakosiu, prisimenu žodžiais nenusakomą vienatvės jausmą. Vienatvę, kai esi iš tiesų vienas ir net kai esi tarp žmonių. Blaškiausi nuo vienų žmonių prie kitų, kiek įmanydama stengiausi pritapti, patikti, siekti jų palankumo ar net meilės (natūralu, juk jos man labai trūko). Norėjau, kad žmonės mane mėgtų. Ėmiau net rūkyti, išgėrinėti. Pati, giliai viduje, to visai nenorėjau, bet maniau, kad taip geriau pritapsiu prie žmonių, kuriuos laikiau savo draugais. Tėvų šalia nebuvo, tik močiutė, vėliau iš viso išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Tad galėjau gyventi, kaip noriu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo - visiška laisvė. Tačiau laisva nesijaučiau, nežinojau net, ko noriu. Priešingai, buvau priklausoma nuo santykių su draugais, apsėsta minties, kad negaliu likti viena. Nuolat įsiveldavau į vienadienius santykius ir su vaikinais. Bet visuomet viskas baigdavosi vienodai – manęs ima „nebesuprasti“ ir atstumia. O aš lieku savo spengiančioje vienatvėje laižytis sielos žaizdų, kurios darosi vis skausmingesnės. Gal ir jums pažįstama tokia būsena, kai jautiesi BEVILTIŠKAS – niekas tavęs nemyli ir nesupranta, nieko nesugebi, o „protingos“ knygos tik dar daugiau painiavos sukelia tavo galvoje, stengiesi kuo nors sekti, imi dievinti to visai nevertą žmogų, kuris ilgainiui ima naudotis tavimi... Nebežinai ko griebtis, imi galvoti, gal visai neverta gyventi... Niekuo ir niekaip nebesugebi užpildyti tos tuštumos viduje.

Man taip buvo. Bloga nuo kitų ir nuo savęs. Priėjau ribą, kai po eilinio triukšmingo vakarėlio, kai visi išėjo, palikę daugybę tuščių butelių nuo alaus ir krūvas dvokiančių nuorūkų, mane nusmelkė mintis, kad daugiau taip nebegaliu, kad reikia kažko griebtis, nes tuoj, tuoj išsikraustysiu iš proto. Kokį gerą pusvalandį praraudojusi, savo pačios nuostabai, atsiklaupiau, užsimerkiau ir užkimusi balsu ėmiau sakyti „Tėve mūsų“. Tik tą vienintelę maldą atsiminiau iš vaikystės, kai religinga močiutė buvo mus, savo anūkus, nuvedusi mus pas kunigą Pirmosios Komunijos. Sukalbėjau, nurimau ir užmigau.

Dabar skamba neįtikėtinai, bet nuo to vakaro viskas ėmė keistis mano gyvenime. Nors tai buvo beveik nesąmoningas, intuityvus žingsnis, Dievas išgirdo tą pagalbos šauksmą ir ištiesė ranką. Jis net tik tuo kritiniu momentu nuramino, paguodė, pakėlė mane. Jis nuolat buvo šalia.

Vėliau, gal po pusmečio ar metų, dabar tiksliai neprisimenu, Dievas suteikė man progą sąmoningai ir atsakingai per atgailą dėl savo gyvenimo klaidų bei nuodėmių pakviesti Jėzų į savo gyvenimą. Sužinojau, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus mirė ant kryžiaus ir savo krauju nuplovė visų žmonių, taip pat mano ir tavo nuodėmes, prisikėlė ir yra gyvas (šią akimirką taip pat). Jis laukia, kol mes Jį pasirinksime ir pakviesime dalyvauti mūsų gyvenime. Pasirinkti turime mes, nes Dievas jau seniai mus pasirinko, suteikdamas laisvę ir kantriai laukdamas. Tokia Jo prigimtis – neversti mūsų vienaip ar kitaip elgtis per prievartą, bet suteikti pasirinkimo laisvę. Palenk galvą, atsiklaupk, ar tiesiog susikaupk vienumoje. Dievui svarbiausia, kad tu pripažintum, jog be Jo gyvenai netinkamai, neatitikdamas Jo standartų (Dievas yra šventas, o tu, aš, mes visi - tikrai tokie nesame), jog tau reikalingas Jo išgelbėjimas, parama, stiprybė dabar ir kiekvieną akimirką. Tiesiog pakviesk Jį į savo gyvenimą ir leisk Jam tave vesti, klausyk Jo nurodymų.

Atradusi Viešpatį, aš atradau ir visa kita, ko įnirtingai ieškojau: harmoniją, meilę, supratimą, pašaukimą, prasmę, pagarbą, laimę, artimus, mylinčius žmones... Supratau, kad negaliu gyventi be Dievo, ir Jis mane stiprina, yra mano stiprybės šaltinis, mano gyvenimo versmė, mano tvirtovė ir priebėga, kaip prieš tūkstančius metų rašė žydų karalius ir poetas Dovydas. Nesakau, kad dabar gyvenu be rūpesčių. Ir gyvendama su Kristumi, patyriau sunkumų, nepriteklių, netekčių, skausmo, bet daugiau niekada nesijaučiau atstumta, palikta viena pati grumtis su gyvenimo negandomis. Niekada, nė vieno karto daugiau nebeišgyvenau to žudančio vienatvės jausmo. Kasdien jaučiu, kad šalia yra Dievas, pasirengęs man padėti, paguosti, nuraminti, sustiprinti, paauklėti, sudrausminti, teikti džiaugsmo, atverti naujus horizontus... jei tik aš pati pasiruošusi tai priimti, pripažinti, kad Dievas didesnis už mane, vertas, kad Jį iškelčiau aukščiau savęs ir kasdienių savo rūpesčių.

Net jei niekada nesijautei taip beviltiškai, kaip aš, jei galvoji, kad ir taip, be jokių skausmingų ieškojimų esi laimingas, sėkmingas ir patenkintas, turi supratingus, mylinčius tėvus, puikius draugus, su kuriais gali kalbėtis bet kuriomis temomis, ir apskritai tavo gyvenime nieko netrūksta, tuo labiau Dievo, kurio apskritai niekas nėra matęs ir kurio gal visai nėra (tai kam tuomet žemintis ir atsisakyti žemiškų malonumų), vis tiek yra svari priežastis tikėti bei ieškoti Dievo artumo. Tai gyvenimas po mirties. Dievas sukūrė žmogaus sielą nemirtingą. Todėl mirus mūsų fiziniam kūnui, siela, - visa mūsų esmė, - išlieka. Tik nuo mūsų pasirinkimo čia ir dabar priklauso, kas atsitiks su mūsų siela po fizinės mirties: ar, pasirinkę Dievą, su Juo liksime visą amžinybę, ar, pasirinkę toliau gyventi sau, nesąmoningai pasirinksime tarnauti šėtonui ir amžinai kankinsimės pragare. Nors kai kurie iš mūsų galbūt galvoja, jog paprasčiausiai supūsime ir tapsime maisto medžiaga mitybos grandinėje (baisi lemtis, tiesa?), tai jau kita istorija... Bet Biblija sako, jog trečio kelio, deja, nėra.

Jurga

Pagalba per Skype

Turite klausimų? Norite pasikalbėti?
Parašykite per 'Skype'!
Jei mėlyname fone parašyta 'I'm online' - reiškia esu prisijungęs.

My status

Artėjantys renginiai

  • Artimiausiu metu renginių nenusimato

Naujienlaiškis

Būkite informuota(s) apie paskutines mūsų bažnyčios naujienas!

Surinktas turinys

Dienos mintis

Jeigu šiandien Kristus ateitų į pasaulį, kaip mane gyvą matai, savo taikiniu pasirinktų ne aukštuosius kunigus, bet žurnalistus.

— Sören Kierkegaard

Discovery camp

Būkite informuota(s) apie paauglių stovyklą „Discovery“