Esu tarp žemės ir dangaus.
Esu skrajojantis angelas.
Noriu pakeisti pasaulį, bet aš tik vienas.
Kitų sparnai nukrito, pagrobė juos tamsa
ir kasdieniai rūpesčiai.

Noriu juos pažadinti, pajudinti,
kad jie atmerktų akis,
visa pamatytų, atgal į burį sugrįžtų.
Bet jie manes nebepažįsta,
stumia šalin ir toliau miega...

Bandau padovanoti gėrį ir meilę,
bet jie pripažįsta tik smėlį.
Kaip pabudint pasaulį,
kai jis nenori pabusti,
kai jie nemato ir negirdi?

-JolantA.