Biblijos kanonas

Kanono prasmė

Klausimas "kokios knygos sudaro Bibliją?" vadinamas kanono klausimu. Žodis kanonas reiškia taisyklę arba ilgio matą, o ryšium su Biblija reiškia knygų rinkinį, kurios sėkmingai išlaikė autentiškumo ir kompetencijos patikrinimą. Tai taip pat reiškia, kad šios knygos yra mūsų gyvenimo vadovai. Kaip gi buvo surinktas šis knygų rinkinys?

Kanoniškumo patikrinimo būdai

Pirmiausia yra svarbu atsiminti, kad kanoninės knygos buvo kanoninėmis net prieš jų patikrinimą. Panašiai galime pasakyti, kad kai kurie studentai yra protingi net jei mes jų protingumo dar nebuvome įvertinę. Patikrinimas tik parodo tai, kas jau studentui yra būdinga. Tokiu pat būdu jokios knygos negali padaryti kanoniška ar autentiška jokia bažnyčia ar suvažiavimas. Parašyta knyga arba yra autentiška, arba ne. Bažnyčia arba jų grupė pripažindavo arba patvirtindavo atskiras knygas esant Dievo Žodžiu ir laikui bėgant, taip pripažintos knygos buvo surinktos drauge į tai, ką mes dabar vadiname Biblija.

Kokius tikrinimo metodus bažnyčia naudojo?

1. Buvo naudojamas rašytojo kompetencijos tikrinimas. Ryšium su Senuoju Testamentu tai reiškia įstatymo leidėjo arba pranašo arba Izraelio vado kompetenciją. Ryšium su Naujuoju Testamentu knyga tam, kad būtų pripažinta, turėjo būti parašyta arba duota apaštalo. Kitais žodžiais tariant turėjo būti apaštalo parašas arba jo įgaliojimas. Pavyzdžiui Morkus buvo paremtas Petro autoritetu, o Lukas - Pauliaus.

2. Pati knyga turi duoti vidinį įrodymą apie savo unikalumą, apie įkvėpimą ir kompetenciją. Knygos turinys turi atkreipti skaitytojo dėmesį į save kaip išsiskirianti nuo visų kitų paprastų knygų atskleisdama Dievo apreiškimą.

3. Bažnyčių sprendimas apie knygų kanoniškumą buvo svarbus. Ankstyvųjų bažnyčių tarpe buvo stebėtina vienybė klausimu, kurios iš knygų priklauso prie Dievo įkvėptų skaičiaus. Nors tai tiesa, kad dėl keleto knygų mažuma bažnyčių abejojo, tačiau nė viena iš knygų, dėl kurios autentiškumo abejojo daug bažnyčių, nebuvo priimta ir vėliau.

Kanono formavimas

Žinoma, Rašto kanonas formavosi tuomet, kai kiekviena iš šio kanono knygų buvo rašomos. Tai užsibaigė tuomet, kai buvo parašyta paskutinioji kanono knyga. Kada mes kalbame apie kanono "formavimąsi", iš tiesų turime galvoje šio kanono pripažinimą bažnyčia. Tai užėmė laiko tarpą. Kai kas įrodinėja, kad visos Senojo Testamento kanono knygos buvo surinktos ir pripažintos Ezdro penktame amžiuje prieš Kristaus gimimą. Nuorodos pagal Josephus (mūsų eros {m.e.} 95 m.) ir 2 Esdras 14 (m.e. 100 m.) sako apie 39 knygas Senajame Testamente, kaip kad ir mes tai žinome. Diskusijos, vykusios Jamnia mokymo namuose (m.e. 70-100 m.) atrodo kad laiko priimtu dabar egzistuojantį kanoną. Mūsų Viešpats apibrėžė Senojo Testamento kanonines knygas nuo Abelio iki Zacharijo, kada Jis kaltino Rašto žinovus dėl Dievo pranašų, pasiųstų Izraeliui, nužudymo (Lk 11,51). Abelio mirties aprašymas žinoma yra Pradžios knygoje; Zacharijo mirties - 2 Kronikų 24,20-21, kuri pagal eilę Žydų Biblijoje yra paskutinioji knyga (ne Malachijo pranašystė, kaip kad mūsų lietuviškoje Biblijoje). Todėl čia Viešpats lyg sako: "Jūsų kaltė aprašyta visoje Biblijoje - nuo Pradžios knygos iki Malachijo pranašystės". Jis nepaminėjo jokios iš apokrifinių knygų, kurios tuo metu jau egzistavo ir kuriose buvo aprašytos kitų kankinių mirtys.

Pirmoji bažnyčių taryba išvardinusi visas 27 Naujojo Testamento knygas įvyko m.e. 397 metais Kartaginoje. Atskiros Naujojo Testamento knygos buvo pripažintos kaip raštas dar prieš tai (2 Pt 3,16; 1 Tim 5,17) o dauguma buvo priimta tuoj po apaštalų eros (dėl laiško Žydams, Jokūbo, 2 Petro, 2 ir 3 Jono ir Judo buvo kurį laiką dar ginčijamasi). Kanono rinkimas vyko palaipsniui ir truko tol, kol kiekviena knyga įrodė savo vertę praeidama kanoniškumo patikrinimą.
12 Apokrifinių knygų niekada nebuvo priimtos lygiomis su Senojo Testamento knygomis nei žydų nei mūsų Viešpaties. Jos buvo gerbiamos tačiau nelaikomos Raštu. Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą, atliktas p.m.e. 3 amžiuje) Apokrifinės knygos buvo kartu su Senojo Testamento kanoninėmis knygomis. Jerome (apie m.e. 340-420 m.) versdamas Vulgata atskyrė kanonines knygas nuo ekleziastinių (Apokrifinių), tuo suteikdamas joms antraeilę reikšmę. Trento taryba (1548) pripažino jas kanoninėmis, tačiau Reformatai atmetė šį dekretą.

Versta iš anglų kalbos iš knygos:
Charles C. Ryrie A Survey of Bible Doctrine. Moody Press, Chicago. pp.42-45.

Pagalba per Skype

Turite klausimų? Norite pasikalbėti?
Parašykite per 'Skype'!
Jei mėlyname fone parašyta 'I'm online' - reiškia esu prisijungęs.

My status

Artėjantys renginiai

  • Artimiausiu metu renginių nenusimato

Naujienlaiškis

Būkite informuota(s) apie paskutines mūsų bažnyčios naujienas!

Surinktas turinys

Dienos mintis

Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, kai sykiu su ja jis valgo ir dangaus duoną Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu.

— Antanas Maceina

Discovery camp

Būkite informuota(s) apie paauglių stovyklą „Discovery“