Kaip atrodė religija Kristaus laikais

Autorius: Martin R. De Haan

Jėzus žinojo religijos pavojus. Kai kurie religingiausi Jeruzalės žmonės nekentė Jo. Tuo tarpu, kai anų dienų nusidėjėliai ir visuomenės atstumtieji žavėjosi Juo, religijos pasekėjai, neskaitant kelių išimčių – fariziejai, įstatymų žinovai, sadukiejai ir kunigai – buvo Jo pikčiausi priešai.

Fariziejai – religinė žydų grupė, mėginusi apsaugoti Izraelį nuo susiteršimo pagonybe, tvirtai prisilaikant Raštų ir daugybės žodinių tradicijų apie tai, kaip taikyti Įstatymus kasdieninio gyvenimo dalykuose.

Įstatymų žinovai – Biblijos įstatymų ekspertai (dar vadinami įstatymininkais), dažnai sutinkami tarp fariziejų. Teisingo Raštų interpretavimo požiūriu, fariziejai buvo priklausomi nuo įstatymų žinovų.

Sadukiejai – aukštesnės klasės žydų religinė grupė, atmetusi kalbinę fariziejų tradiciją ir reikalavusi griežtos interpretacijos ir ištikimybės Mozės įstatymams.

Kunigai – Aarono palikuonys, iš protėvių perėmę atsakomybę prisilaikyti Jeruzalės šventyklos ritualų. Jie dažnai būdavo susiję su sadukiejais.

Jėzus nesistengė pateisinti šių religinių vadovų. Jis nepaliko vietos minčiai, kad jie buvo dievoti žmonės, kurie tik suklydo Jo atžvilgiu. Jis sakė, kad jei jie būtų pažinoję Jo Tėvą, pažintų ir Jį. Jis atvirai pavadino juos veidmainiais ir aklais aklųjų vadovais.

Ne tokios istorijos tėkmės dauguma mūsų tikėtumėmės. Būtume galėję tikėtis Jėzaus priešų pasirodant tarp ateistų, pasaulietinių mąstytojų ir kriminalinių visuomenės elementų. Bet buvo ne taip. Gatvės žmonės žavėjosi Juo. Nuodėmingieji buvo Jo draugų tarpe. Netgi Pilotas, pagoniškos Romos valdytojas Judėjoje, buvo linkęs rimčiau žiūrėti į Jėzų. Tačiau, religiniai vadovai visiškai nenorėjo tikėti Jėzumi ir buvo įsitikinę, kad pasaulyje būtų geriau be Jo.

Įdėmiau pažvelkime į fariziejus

Jie nebuvo blogi. Gerbiami kaip vieni iš dievobaimingiausių ir dvasiškai atsidavusių žydų, jie buvo:

· Teistai, tikėję Izraelio Dievu ir todėl propagavę gyvenimą, kurio centre Dievas.

· Separatistai, apsisprendę ginti Izraelį nuo įsitraukimo į kompromisą ir galimybes būti "prarytiems" ar įtrauktiems į pagonišką pasaulį.

· Biblijos sekėjai, tikėję, kad Izraelio ateitis priklauso nuo to, ar gerbiami ir praktikuojami Dievo Įstatymai.

· Liaudininkai, kurių daugelis buvo amatininkai ir todėl tapatinosi su paprastais žmonėmis.

· Pragmatikai, kovoję ne tik dėl to, ką Įstatymas teigė, bet ir dėl to, kaip jis atrodė ir kaip atitiko smulkiausius gyvenimo dalykus.

· Tradicijų sekėjai, atidžiai visa įsimindavę ir kartodavę, ir reikšdavę save tais pačiais būdais kaip ir jų religiniai protėviai.

Tačiau fariziejai keletą kartų suklydo, mėgindami Dievo Įstatymus padaryti tinkamus ir praktiškus Izraeliui. Jie stengėsi išaiškinti, kaip Dievo žodis atrodo kasdieniniame gyvenime, tačiau realus Jo pritaikymas tuo ir baigdavosi. Greitai fariziejai pasimetė smulkmenose ir, anot Jėzaus, "mokė kaip mokslus žmonių įsakymus " (Mt 15,9). Jie susikoncentravo ties detalėmis ir pametė esmę.