Popiežiai (iš knygos "Pagiriamasis žodis kvailybei" - 1508 m.)

Autorius: Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus Roterdamus)

O aukščiausieji kunigai, kurie užima paties Kristaus vietą? Jeigu jie pabandytų pasekti jo gyvenimu, t.y. neturtu, triūsu, mokslo grynumu, kryžiumi, panieka gyvenimui, jeigu jie susimąstytų apie savo titulo - "popiežius", kitaip sakant, "tėvas" - bei prievardžio "švenčiausiasis" prasmę, - kieno likimas visame pasaulyje būtų už jų liūdnesnis? Kas imtų veržtis į tą vietą visokiausiais būdais arba, kartą pasiekęs (dažnai tiesiog nupirkęs už visą savo turtą!), išdrįstų ginti ją ginklu, nuodais ir visokiais prievartavimais? Kiek daug pelno netektų popiežiaus sostas, jeigu ant jo bent kartą atsisėstų išmintis? Pasakiau išmintis? Tegu ne išmintis, bent krislas tos druskos, apie kurią kalbėjo Kristus [323]. Kas liktų tuomet iš visų tų turtų, pagarbų, pelnų, pergalių, tarnybų, dispensų, aukų, indulgencijų, žirgų, asilėnų, palydovų ir pramogų? Matote, kokį didelį derlių, kokią tiesiog jūrą visokių gėrybių tais keliais žodžiais aš išvardijau! Jų vietą užimtų budėjimai, pasninkai, ašaros, maldos, pamokslai, moksliniai darbai, atgailojimai ir tūkstančiai kitų tokių pat liūdnų dalykų. O koks likimas ištiktų visą tą minią valdininkų, kopijuotojų, notarų, advokatų, sekretorių, asilėnų varovų, arklidžių prižiūrėtojų, bankininkų, sąvadautojų?.. Pridėčiau dar du žodelius stipresnius, bet bijau, kad jūsų ausims nebūtų per žiaurūs. Trumpai sakant, visa ta milžiniška banda, kuri slegia - apsirikau, atleiskit, - kuri puošia Romos sostą, būtų pasmerkta badauti. Tai būtų nežmoniška ir šlykštu. Bet dar nežmoniškesnis, dar baisesnis, dar nepakenčiamesnis daugeliui būtų pageidavimas, kad ir patys aukščiausieji bažnyčios kunigaikščiai, tie tikrieji pasaulio žibintai, vėl imtųsi krepšio ir lazdos.

Dabar bepigu: visi darbai sukrauti Petrui ir Pauliui, kurie turi daug laisvo laiko, o prabangą ir pramogas pasiima popiežiai. Man (kvailybei) padedant, niekas iš visos žmonių giminės negyvena taip prabangiai ir nerūpestingai kaip jie. Popiežiai tariasi tobulai vykdą Kristaus įstatymą, vien pasirodydami žmonėms su savo mistišku, beveik scenišku apdaru, pasisavindami palaimintojo, kilniojo ir šventojo titulus, atlikdami įvairias ceremonijas, teikdami palaiminimus ir siųsdami prakeikimus, visur vaidindami aukščiausiojo vyskupo vaidmenį. Juk daryti stebuklus yra juokinga, nemadinga ir visai netinkama mūsų laikams; mokyti liaudį - sunku; aiškinti Šventąjį Raštą - scholastų darbas; melstis - nenaudinga; lieti ašaras - vargas ir labiau pritinka moterims; gyventi neturte - nešvaru; būti nugalėtam - gėda ir nepridera tam, kuris net karalius vos prileidžia bučiuoti savo palaimintas kojas; mirti - nemalonu; būti nukryžiuotam - negarbinga. Belieka pasikliauti ginklu ir tais saldžiais žodeliais, kuriuos mini apaštalas Paulius [324] ir kurių niekuomet negailėjo popiežiai, būtent - interdiktų, suspensų, valdinių atleidimo nuo priesaikos, pakartotinų atskyrimų, anatemų, paveiksliukų, vaizduojančių nusidėjėlių kančias, ir pagaliau rūsčių žaibų, kuriais mirtingųjų sielos nugramzdinamos į pačias pragaro gelmes. Tačiau tie šventieji tėvai Kristuje ir Kristaus vietininkai žiauriausiai sviedžia žaibus į tuos, kurie, velnio pakurstyti, bando sumažinti arba išgrobti švento Petro turtus. Nors Evangelijoje Petras yra pasakęs: "Štai mes visa palikome ir tave sekėme" [325], tačiau laukai, miestai, kaimai, mokesčiai, muitai, valdymo teisės - visa tai dabar vadinama Petro turtais. O Kristaus reikalais susirūpinę popiežiai gina visa šį turtą ugnimi ir kardu, nemažai išliedami krikščionių kraujo ir šventai tikėdami, jog jie pagal apaštalų įsakymą saugo Kristaus nuotaką - Bažnyčią, narsiai sutriuškinę jos priešus. Tarytum Bažnyčia turėtų dar piktesnių priešų už nedorus popiežius, kurie, neužsimindami apie Kristų, leidžia jį užmiršti, kurie savo pelningais įstatymais jį supančioja, darko jo mokslą ant savo kurpalio tampomais aiškinimais ir pagaliau žudo jį savo bjauriu gyvenimu. Kadangi bažnyčia įsteigta krauju, krauju sustiprinta ir krauju išplatinta, jie iki šios dienos veikia kardu, lyg būtų jau žuvęs Kristus, kitaip galėjęs apginti savo ištikimuosius. Nors karas toks žiaurus, jog labiau pritinka plėšriems žmonėms, negu žmonėms, toks beprotiškas, jog poetai laiko jį furijų siųstu [326], tiek pikta skleidžiąs, jog sudarko žmoniškus papročius lyk koks maras, toks neteisingas, jog jam geriausiai tinka žiauriausi plėšikai, toks nedoras, jog nieko bendro neturi su Kristumi, tačiau popiežiai, viską atidėję į šalį, tik ir rūpinasi pradėti karus [327].

Kartais matai net paliegusius senelius, kupinus jaunatviško karščio, kurių neatbaido jokios išlaidos ir nevargina jokie sunkūs darbai, kurie nesuabejoję apvers aukštyn kojom visus įstatymus, religiją, taiką ir visas žmonių institucijas. Ir atsiranda mokytų pataikautojų, kurie tą aiškią beprotybę vadina šventu uolumu, pamaldumu, narsumu, kurie griebiasi visokių gudravimų, kad tik įrodytų, jog leista persmeigti kardu savo brolio kūną, nė kiek nenusidedant didžiajam Kristaus įsakymui - mylėk savo artimą.

---

Nuorodos:

323 Žr. Mt 5,13 "Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?"

324 Žr. Rom 16,18 "Tokie žmonės tarnauja ne mūsų viešpačiui Kristui, bet savo pilvui. Saldžiomis ir pataikūniškomis kalbomis jie apgaudinėja paprastas širdis."

325 Mt 19,27 "Štai mes visa palikome ir sekame paskui tave."

326 Plg. Verg. Aen. VII, 323 ir toliau. Vergilijaus "Eneidoje" gyvate pasivertusi Alekto, įlieja į lotynų karalienės Amatos širdį pykčio nuodų (VII, 341-384), pasirodžiusi baisia sene kursto rutulų karalių Turną kariauti (VII, 415-474).

327 Erazmas turbūt turi galvoje tuometinį popiežių Julijų II (1503-1513)